ALF 01

Audrius Novickas - Ekskursijos: ieškant „reginio architektūros" Vilniaus muziejuose

picture
Nuotr. Norbert Tukaj

Amerikiečių skulptorius D. Judd‘as yra pasakęs, kad dauguma pastatų neturi erdvės, tačiau dauguma žmonių šito nežino. Jie nesiilgi tikros erdvės ir net nenori apie ją nieko žinoti. Kartais, keliaudami, jie apsilanko katedrose, patiria erdvę ir dėkoja už tai Dievui, ne architektui*. Lietuvoje net ir sakralinius pastatus pritaikant muziejinei paskirčiai, erdvės išsaugojimas tampa maksimaliu iššūkiu tiems nedaugeliui, kam tai rūpi. Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje šv. Mykolo bažnyčioje laikytinas bent jau daliniu erdvės, kaip esaties, kurioje autentiškas praeities ir dabarties laikas atsiskleidžia nesumeluotu tarpusavio santykiu, atveju. Tačiau susitikimo su erdve vis dažniau ieškoma ne tik (ar ne tiek) sakraliniuose pastatuose, kiek naujuosiuose muziejuose. Už erdvės patirtį juose dėkojama nebe Dievui, o architektui (dažniausiai garsiam). Garsenybė tampa ne tik muziejaus architektūros kokybės simboliniu garantu, bet ir sėkminga rinkodaros priemone (galima prisiminti Gugenheimo Ermitažo muziejaus Vilniuje idėjos ir jo projekto konkurso atvejį). Kita vertus, architektams rekonstravusiems buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą į Nacionalinę dailės galeriją (NDG) Vilniuje, pavyko atskleisti jo erdvės paveikumą architektūrines intervencijas redukuojant iki technologinių jungčių statuso. Tačiau ir tai nebūtinai apsaugojo architektūrą nuo egocentriškumo, kurį gali lemti ir pakankamai efemeriški dalykai, pavyzdžiui erdvė, kurioje jaučiamas narciziškas gėrėjimasis savimi pačia. Nes kam muziejams reikalingas turinys, kai yra jų funkcijas sterilizuojančios arba save spektakliu paverčiančios muziejų erdvės?

Muziejaus architektūros patirtį ne mažiau nei erdvė lemia objektai, kurie joje yra kaupiami, archyvuojami, eksponuojami. Dar ankstyvuoju modernybės laikotarpiu, XVI-XVII a., išryškėjęs geismas kaupti medžiagiškas kolekcijas objektų, teikiančių naujas galimybes suvokti pačius save ir savo santykį su pasauliu, lėmė laipsnišką muziejų, kokius mes juos žinome šiandien, atsiradimą. Lietuvoje vis dar dominuoja muziejų, kaip materialiai ir simboliškai vertingų objektų kaupimo ir rodymo erdvių tradicija. Tokių institucijų saugyklos mažai skiriasi nuo ekspozicijoms skirtų erdvių. Abi jos sumodeliuotos kaip vienas ir tas pats sandėlis, tik viena skirta žiūrovams, o kita - ne. Netipiniu atveju vėlgi galime laikyti NDG, kurios pagalbinės patalpos, kaip ir dera šiuolaikiniam muziejui, yra sudėtingų technologinių procesų erdvės, pritaikytos ne tik saugoti sukauptus objektus, bet ir generuoti jų simbolinės vertės pokyčius. Globalios požiūrio į muziejinį objektą slinktys pastebimos ir ekspozicijų architektūroje. Objekto parodymas nebėra vienintelis ir galutinis tikslas. Juo tampa ekspozicijos, kaip pasakojimo ir patirčių erdvės, formavimas (nors apsilankius Lietuvos dailės muziejuje vis dar sunku tuo patikėti).  Šie konceptualūs pokyčiai, kokie fragmentiški jie bebūtų mūsų lokaliame kontekste, rodo, kad ekspozicinė erdvė pradedama suvokti ne tik kaip kaupimo, bet ir kaip sklaidymo procesų terpė, lemianti muziejinių pasakojimų daugybiškumą.

Architektūros (ekskursijų) fondo organizuotų ekskursijų į Vilniaus muziejus metu taip pat buvo atliekami kaupimo ir sklaidymo gestai. Atskirų muziejų atvejai buvo jungiami tarpusavyje į fragmentišką, subjektyvią visumą, kurią sklaidė aplankytų institucijų tipologiniai  ir kultūros skirtumai. Vilniaus urbanistinėje struktūroje įrėžtų galios maršrutų, linijiškai plėtojančių didžiuosius pasakojimus, (pvz: Gedimino prospektas, ir jo aplinkoje esančios aikštės) kontekste Architektūros fondo ekskursijos po muziejus kūrė efemerišką punktyrų ažūrą. Jis plėtotas virtualiai Skaidros Trilupaitytės paskaitoje ir realiai testuojant reginio architektūros būtį ekspozicijų erdvėse, pradedant Genocido aukų muziejumi ir baigiant Šiuolaikinio meno centru. Netikėtai visų maršrutų taškai susivedė ir atsispindėjo Kazio Varnelio namuose-muziejuje, pačioje tikriausioje heterotopinėje erdvėje. Čia, tarsi keliaudami laiku, galėjome stebėti visą muziejų raidą, o gal net galime numatyti jų ateitį. O žinote, kur atsiskleidžia šio muziejaus esmė?  Ogi buvusiame tarpe tarp dviejų XVI a. namų, kurį perdengus stogu buvo suformuota interjero erdvė, joje Kazys Varnelis buvo įsirengęs savo studiją. Tai tikra sąsajų, fantazijos ir įkvėpimo erdvė, į kurią norisi sugrįžti.

*Reese, D. 2008. The Programmes of Architecture. Copenhagen, KARCH Publications

img
img
img
img
img
img
img
img
img
img
36