ALF 03

Mindaugas Pakalnis / Vilnius. Dezintegracijos iššūkis

picture

Miestai iškyla vykstant žmonių integracijos ir bendruomenių kūrimosi procesui, tačiau istorijoje buvo laikotarpių, kai miestai mažėjo ir nyko – t. y. vyko jų dezintegracija. Manau, kad kaip tik tai šiuo metu vyksta ir Lietuvoje. Ir ne tik miestuose – galima kalbėti ir apie visos šalies dezintegraciją. Šis iššūkis apima tokias pagrindines problemas: gyventojų mažėjimą, miesto skydimą, planavimo dekadansą. Urbanistinė plėtra dažniausiai suvokiama kaip augimas ir plėtra, tačiau šią sampratą lydi diskusijos, kiek gi mes galime plėstis, kokios yra to ribos ir galimybės. Tam, kad galėtume kalbėti tiek apie mūsų šalies, tiek ir Europos urbanizaciją, reikia aptarti, kaip tai prasidėjo, kokios su tuo susijusios problemos ir ką mes šiandien turime padaryti.

Pirmoji problema – demografinė padėtis. Urbanizacijos procesas labai priklauso nuo demografinės situacijos. Jau apie 2000 metus buvo aišku, kad Lietuvoje gyventojų skaičius drastiškai mažės. Jau tada Eurostatas prognozavo, kad apie 2050 metus šalyje bus apie pustrečio milijono gyventojų. Tačiau tuo metu į tai niekas nekreipė dėmesio. Ši tema niekam nebuvo įdomi iki paskutinio gyventojų surašymo 2011 metais, kai staiga pamatėme, kad mūsų šalies gyventojų skaičius nesiekia net trijų milijonų. Tampa visiškai akivaizdu, kad jau 2030 metais pasieksime pustrečio milijono gyventojų ribą. Kyla klausimas, kaip reikia vystyti šalį esant tokiai negatyviai populiacijos mažėjimo tendencijai, kuri visų pirma reiškia didelius socialinius iššūkius?

Kita vertus, miestų gyventojų skaičius kinta labai skirtingai. Vilniaus gyventojų skaičius yra gana stabilus, o Kaune jų ne tik drastiškai sumažėjo, bet ir toliau mažėja. Gali būti, kad netrukus antruoju didžiuoju Lietuvos miestu vadinsime Klaipėdą, kurioje yra daugiau ekonominės veiklos ir kuriai gyventojų skaičiaus mažėjimas ne taip būdingas. Tai rodo, kad miesto ekonominis variklis lemia miesto patrauklumą. Vilnius nusiurbia visą kitą Lietuvą, pritraukdamas gyventojus iš regionų. Taip visų savivaldybių gyventojų skaičius per penkiolika metų sumažėjo 10–15 procentų. Tai yra didžiulis iššūkis – ypač miesteliams, kurie praranda gyvybingumą. Jau dabar Lietuvoje susiformavo du – šiaurės rytų ir pietų – juodieji regionai, kuriuose 100 senelių tenka 50 anūkų, ir ten reikia didžiulių pastangų, kad jie vėl taptų patrauklūs gyventi. Tai yra esminiai šalies raidos iššūkiai. Tačiau net jei miestų gyventojų skaičius – būtina miesto gyvybingumo ir augimo sąlyga – mažėja, miestai gali augti naudodami vidinius išteklius, t. y. gyvenimo sąlygų gerinimo potencialą.

Kita esminė problema – miestų išskydimas. Gyventojų skaičius mažėja, o teritorija didėja ir brangsta infrastruktūra. Apskaičiuota, kad jei gyventojų tankis mažesnis nei 30 gyv./ha, miestas kaip struktūra nebeapsimoka. Vilnius jau šeštame ar septintame kilometre nuo centro praranda šį kritinį tankį. Vilniaus sovietinis miestas ir istorinis miesto centras turi pakankamą gyventojų ir darbo vietų tankį, tuo tarpu visų priemiestinių rajonų tankis – tik 2–5 gyv./ha. Akivaizdu, kad tie gyventojai yra išlaikomi likusių miesto gyventojų. Socialiai tai labai neteisinga, nes mieste likęs silpnesnis gyventojų socialinis sluoksnis išlaiko stipresniuosius – tuos, kurie gali išsikelti.

Vertinant žemės naudojimo intensyvumą, pačiame mieste yra labai didelis vidinis vystymosi potencialas. Optimalus skaičius yra 10–12 000 kv. m užstatymo/1 ha – tai yra tam tikras teisingo miesto tankio rodiklis. Tokį intensyvumą Vilniuje turime tik istoriniame centre – aplink Gedimino prospektą, žemutinėje Naujamiesčio terasoje. Tuo tarpu aukštutinėje Naujamiesčio terasoje, 500 m nutolusioje nuo istorinio centro, žemės naudojimo intensyvumas yra 0,4 – toks, koks turėtų būti Valakampiuose. Taigi visos infrastruktūros nepanaudojame, o kuriame naujus gyvenamuosius kvartalus kažkur periferinėje zonoje, taip ištraukdami vystymosi potencialą toliau nuo miesto.

Pastarųjų septynerių metų statistika Vilniuje rodo, kad arti pusės leidimų statyti išduodama tose teritorijose, kuriose neveikia Statybos įstatymas, – tai yra kolektyvinių sodų teritorijose. Ten kalbėti apie kokią nors kokybę iš viso neįmanoma, tačiau žmonės vis tiek kuriasi, investuoja ir įsivaizduoja savo gyvenimą būtent ten. Kyla klausimas, ar tie jauni žmonės galėtų gyventi mieste ir ką reikėtų padaryti, kad jie ten liktų? Ar mes galėtume turėti tokias sąlygas mieste, kad jie čia grįžtų, gyventų ir įsivaizduotų savo ateitį?

 

Taigi gyventojų skaičius mažėja, miestai skysta, o ką mes planuojame? Tose Vilniaus teritorijose, kurios buvo numatytos plėtrai, šiandien drąsiai galėtų gyventi milijonas gyventojų, ir tai nebūtų hipertankus miestas. Vienoje (tokio pat kaip ir Vilnius – 400 kv. km ploto mieste) užstatyta tiek pat teritorijos – t. y. 26–27 proc. miesto ploto. Tik skirtumas tas, kad ten gyvena tris kartus daugiau žmonių. Visgi niekas negalėtų pasakyti, kad Vienoje nėra žaliųjų erdvių ar kad ji yra per tanki. Tokie pavyzdžiai rodo, kad Vilniuje yra didelis potencialas ir kad neturėtume jo dar labiau skleisti ir barstyti.

Prieš kurį laiką Europos aplinkos apsaugos agentūra paskelbė statistiką, kad Europoje užstatytų teritorijų skaičius didėja žymiai greičiau nei daugėja gyventojų ir nespėjama vystyti infrastruktūros. O mes turime besiplečiančius miestus ir už Europos pinigus kuriamą infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui. Akivaizdžiai formuojasi žirklės ir kyla klausimas, kaip po keliasdešimties metų tas sumažėjęs gyventojų skaičius sugebės išlaikyti tą infrastruktūrą, kuri dabar kuriama?

Daug buvo kalbama, kad situaciją gali pakeisti koks nors įstatymas, pavyzdžiui, Teritorijų planavimo. Deja, reikia suvokti, kad planavimas yra ne tik teritorijų, bet ir socialinis bei ekonominis, o mūsų šalyje jie abu tarpusavyje visiškai nesusieti. Tai esminė bėda – braižomi planai, o gyvenimas teka sau. Kita vertus, planuodami turime žinoti, ką planuojame. O kol kas neturime nei vizijos, nei strategijos, kaip vystysime šalį mažėjant gyventojų skaičiui, ką darysime su nykstančiais mažaisiais miestais, kaip jie ieškos savo patrauklumo – ar vien tik investuodami į šaligatvių gerinimą grąžinsime gyventojus? Jie ten grįš tik jei turės darbo...

Kaip planuotojai mes galime dirbti vedami įvairių vizijų. Tik reiktų turėti vieną sutartą valstybės viziją 20–30 metų. Tikėjomės, kad strategija „Lietuva 2030“ pateiks bent kokių atsakymų apie šalies ateitį, bet, deja, joje tos teritorinės dimensijos nėra. Net nenagrinėjama, kaip vystyti mūsų miestus – ar Lietuva bus didžiųjų penkių miestų su periferiniais centrais šalis, ar visgi viskas bus palikta savieigai ir Vilnius išliks, Klaipėda stabilizuosis, o Kaunas, Šiauliai, Panevėžys po truputį nyks, nekalbant apie mažuosius miestus. Šių atsakymų neturime. Bet jie turi būti esminiai kalbant apie šalies viziją. Ir kiekvienas miestas turi turėti savo viziją. Akivaizdu, kad ją turintys miestai yra sėkmingesni, ką rodo Vilniaus ar Druskininkų pavyzdžiai. Visos investicijos vyksta ant žemės, o ne planuose, ir kol mes negalime konsoliduoti vadinamųjų rudųjų teritorijų (brown fields) mieste, kol nuosavybė fragmentuota, tol investicijos neateis, o toliau byrės į priemiesčius. Reikalingi teisiniai mechanizmai turtui ir žemei konsoliduoti, kuriuos didžiosios senosios demokratijos šalys turi, ir šioje vietoje neturėtume būti dar liberalesni nei Švedija, Vokietija ar Danija, Olandija. Nebus infrastruktūros – nebus investicijų. Visa tai padaryti yra savivaldos pareiga. Tik gyvybinga bendruomenė, pasitikinti savo išrinktais žmonėmis savivaldoje, gali kažką pasiekti. Taigi kai turėsime viziją, kai bus savivalda, kuri organizuos tos vizijos įgyvendinimą, žinos, ką daro, planuos 20–30-čiai metų – tik tada galėsime tikėti, kad atsiras ir investiciniai projektai.

Ar galima kažką padaryti? Man imponuoja Švedijos ir Olandijos pavyzdžiai, kur miestus sugebama vystyti kompleksiškai, kompaktiškai, kvartalais, sukuriant kokybę tokią, kad žmogus bute mieste gauna individualaus namo komfortą. Tam svarbūs keli esminiai principai. Tinkamas kompaktiškumas ir tankis būtini tam, kad sukurtume gyvybingas erdves. Pėsčiųjų prioritetas – suteikti galimybę žmogui didelę dalį kelionių įveikti pėsčiomis, naudojantis ekologišku nuosavu arba viešuoju transportu. Transporto planavimas turėtų būti susietas su kompleksišku požiūriu į miestą ir su to miesto raida. Dabar paprastai naudojamas transporto koridoriaus metodas – kuriama greitojo transporto linija, aplink ją tikslingomis pastangomis tankinamas miestas, įvairiomis lengvatomis ar net dotacijomis pritraukiami vystytojai tam, kad susiformuotų efektyviai veikiantys greitojo transporto koridoriai. Toliau prie jų galima kabinti periferijoje gyvenantiems gyventojams reikalingą infrastruktūrą. Dar prieš 5–6 metus mišrus žemės naudojimas, įvairių funkcijų maišymas mieste – taip pat būtina sąlyga – buvo nelabai įmanomi pagal galiojantį Teritorijų planavimo įstatymą, kuris rėmėsi 50 metų dogmomis, pagal kurias žmogus turėjo gyventi vienoje vietoje, o dirbti kitoje. Dabar daugeliu atveju mieste gamyba nebeteršia aplinkos, dirbama smegenimis kuriant pridėtinę vertę. Tai leidžia miesto struktūrą padaryti mišrią, kur įvairios funkcijos – būstas, darbo vieta, vaikų darželis – yra čia pat, žmonės gali gauti daugiau paslaugų arčiau savo gyvenamosios vietos ir nereikia dėl jų kiekvieną kartą vykti į miesto centrą. Mišrūs kvartalai yra gyvi visą laiką – ryte, dieną vakarą, ir nėra poreikio migruoti iš gyvenamųjų rajonų į darbo vietas, tai savo ruožtu mažina transporto spūstis, taršą, o tai daro gyvenamąsias ir darbo vietas patrauklesnes.

Analizuojant Vilnių, kaip ir daug kitų miestų, galime pasakyti, kad turime tris miestus viename: tai centrinė miesto dalis – istorinis centras, vidurinis miestas – sovietinės statybos rajonai ir periferinė zona. Kiekviena šių miesto dalių yra visiškai kitokia ir turi savų problemų. Ne tik socialinių ar ekonominių, bet ir skirtingą miestovaizdį: visiems labai patrauklus istorinis centras; periferinė zona, kurioje gyvename ir kuriame savo asmeninį žaliąjį rojų; ir vidurinė sovietmečio miegamųjų rajonų zona – palikta, pamiršta ir skirtingai vertinama.

Centrinėje miesto dalyje pagrindinis uždavinys yra konversija – tai buvusių pramoninės paskirties teritorijų atnaujinimas, gyventojų pritraukimas ir naujo tipo darbo vietų kūrimas. Vilniuje turime gerų pavyzdžių: Šiaurės miestelis, naujas miesto centras dešiniajame Neries krante, Verslo trikampis, projektai Naujamiestyje. Jie rodo, kad sugebame įgyvendinti gerus projektus. Pačiame Vilniaus centre yra apie 500 ha tokių teritorijų, o to užtektų dešimčiai metų vidinės miesto plėtros – efektyviai panaudojus tas teritorijas, jose gali atsirasti apie 20 000 būstų ir apsigyventi per 50 000 žmonių. Analogišku principu galėtų vystytis ir periferinė zona – formuojant paslaugas telkiančius periferinius mazgus, į kuriuos vestų greitojo transporto maršrutai. Taip sukurtume greitojo transporto maršrutais sujungtų periferinių mazgų sistemą.

Didžiausi iššūkiai laukia miesto vidurinės zonos – sovietinės statybos gyvenamųjų rajonų, kur reikia rasti kūrybiškos renovacijos būdą. Akivaizdu, kad vien tik fasadų apšiltinimas tų rajonų nepakeis, o reikia ieškoti būdų, kaip juos padaryti patrauklesnius žmonėms. Kol to ieškome, rajonai ir jų gyventojai sensta, jauni žmonės iš ten bėga ir nebegrįžta, nes rajonai nebeatitinka jų gyvenimo poreikių. Prieš 15 metų mačiau tokį vaizdą Halėjė-Noištate Vokietijoje, kuris pastatytas kaip ir Vilniaus Pilaitė – palydovinis aštuntojo dešimtmečio miestelis. Jame atsidūręs pasijunti kaip mėnulyje: lyg po katastrofos palikti ištisi tušti kvartalai, tokie patys blokai išdaužytais langais, tuščia, tylu, vien grafičiai ir neonaciai, akivaizdus socialinės įtampos židinys, klaikus apokaliptinis vaizdas... Niekas nenorėjo nuomotis tų savivaldybės būstų. Ir visiškai suprantama, juk niekas nenori, kad jų vaikai augtų tokioje aplinkoje. Reikėjo neįtikėtinų pastangų, kad ši vieta atsigautų: blokinius namus griovė, mažino, perstatinėjo, kūrė privatesnes erdves... Tai užtruko, tad jei mes čia nesiimsime veiksmų tuoj pat, po 10–15 metų Lazdynuose ar Karoliniškėse matysime lygiai tokį patį vaizdą.

Ką daryti su miegamaisiais rajonais, kad taip nenutiktų? Kol kas vienintelis šansas – aktyviai veikiančios bendruomenės. Ko gero, sėkmingiausias to pavyzdys Vilniuje – Balsių bendruomenė. Susibūrę žmonės turėjo konkretų interesą ir būdami organizuota struktūra „pramušė“ tai, ko jiems būtinai reikėjo – viešosios erdvės, dviračių ir pėsčiųjų tako, pradinės mokyklos. Taip pat „Beepart“ kultūros centras Pilaitėje – pradžioje savivaldybė į jaunų žmonių iniciatyvą jūriniame konteineryje įkurti bendruomenės centrą žiūrėjo kiek skeptiškai, bet visgi palaikė ir projektas įvyko. Dabar tai aktyvus bendruomenės veiklos taškas, svarbus ir vietiniams, ir svečiams, su kuriuo dabar net nekilnojamojo turto vystytojai bendradarbiauja viešindami savo projektus ir norėdami užmegzti ryšius su vietos bendruomene. Toks miestiečių aktyvumas ir yra mūsų ateitis. Jei mes kažko siekiame – tik tai yra kelias, nes politinis-vadybinis savivaldybių tikslas kol kas yra sutelkti viską vienose rankose. Net iš oficialių aukščiausių savivaldybių pareigūnų girdime, kad „bendruomenės – tai investicinių projektų stabdytojai“. Seniūnijų stambinimo ketinimai Vilniuje – tai vienas koncentravimo ženklų, kuris pranašauja dar didesnį atotrūkį tarp savivaldos ir bendruomenės. O, mano galva, reikėtų veikti priešingai – kaip tik turėtume savivaldos hierarchiją smulkinti ir nusileisti iki bendruomenės.

Jei, tarkime, Karoliniškėse susiburtų jaunų žmonių bendruomenė, kuri nori ten likti, žino, ką reikia keisti, ir turėtų palaikymą, tiesiogiai išsirinktų savo seniūną, kuris būtų atsakingas už savo teritoriją ir tiesiog nebūtų išrinktas kitai kadencijai, tie patys renovacijos procesai vyktų daug sklandžiau ir vyktų esmingai, girdint paprasto ten gyvenančio žmogaus poreikius. Kol kas diskutuojama apie fasadų estetiką ar sutvarkytas viešąsias erdves. Bet ne vien tai svarbu – veikia ir saugumas, ir struktūros uždarumas, ir privačios erdvės turėjimas, juk tai traukia žmones. Kiaurai pereinamas, perpučiamas rajonas dabartinėje situacijoje neturi ateities. Sovietinė rajonų struktūra nepritaikyta šiuolaikiškam gyvenimui – ji per didelė, gerai valdoma centralizuotai ir žmones traktuojant kaip sraigtelius. Tačiau ji neskatina gyventojų burtis į ratelius ir patiems spręsti savo problemas. Tai pagrindinė tų rajonų problema. Būtent bendruomenė turi būti atsakinga už savo miesto, rajono, kvartalo ateitį ir plėtrą, ir tik tada galime tikėtis teisingų pokyčių. Esu giliai įsitikinęs, kad aktyviai veikiančios bendruomenės yra vienintelis „miegamojo posovietinio miesto“ šansas. 

36