Menininko karjerą pradėjau kaip architektūrą dokumentuojantis fotografas. Tačiau ilgainiui, žingsnis po žingsnio, perėjau nuo architektūros dokumentavimo prie kur kas konceptualesnių meninių projektų. Kai buvau paprašytas perskaityti paskaitą reginio architektūros tema, pirma mintis atėjusi į galvą buvo kalbėti apie labirintą. Labirinto temai daug dėmesio skiriu savo meniniuose projektuose. Manau, kad ši itin keista ir įdomi architektūrinė figūra ypač gerai atskleidžia ir cikle nagrinėjamos reginio architektūros specifiškumą. Paskaitoje mėginsiu atsakyti, kodėl labirintą mes suvokiame kaip reginio architektūrą? Kas sieja labirintą ir architektūrą? Koks mano asmeninis santykis su labirintu ir kaip aš, mėgindamas suklaidinti savo žiūrovus, galiausiai pats jame pasiklydau? Paskaita bus dviejų dalių. Pirmoje dalyje pristatysiu teorinius diskursus apie labirintą ir architektūrą, antroje dalyje kalbėsiu apie savo asmeninį santykį su šia tema.

Labirintas kaip reginio architektūra

Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau darosi aišku, jog labirinto atsieti nuo architektūros yra neįmanoma. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus italų dailininko G. B. Piranesi įsivaizduojamų kalėjimų raižiniai ar olandų grafiko M. C. Escherio darbai be jokios abejonės yra labirintiški. Aš netgi drįsčiau teigti, jog pati labirinto idėja savotiškai pagrindžia reginio architektūros koncepciją. Reginio architektūra yra skirta ne utilitariai funkcijai, bet išreikšti savininko prestižą, puikybę, didingumą. Labirintas perteiktas architektūros forma, reikalauja didžiausių architekto techninių gebėjimų ir todėl reginio architektūrai yra labai parankus. Tikrai ne sutapimas, jog pirmasis legendinis architektas Dedalas yra geriausiai žinomas kaip labirinto statytojas. Apibendrinant galima teigti, jog tiek labirintiškai, tiek reginio architektūrai būdingi du pagrindiniai aspektai. Visų pirma tai gebėjimų, meistrystės demonstravimas. Tuo pat metu ši architektūra yra nefunkcionali, negyvenama, ji egzistuoja kaip sau pakankama architektūrinė figūra.

Antikiniai / mitiniai labirintai

Įdomus paradoksas, jog tikras labirintas niekada taip ir nebuvo pastatytas. Mes siejame labirinto įvaizdį su architektūra, nors iš tiesų tam neturime jokio apčiuopiamo pagrindo. Žinoma, galima minėti karalių Miną ir Knoso rūmus. Anot legendos, karalius Minas paliepė Dedalui pastatyti labirintą, kuriame buvo uždarytas Minotauras. Herodotas pasakoja apie faraono kapo labirintą Egipte. Plinijus mini labirintą Lemno saloje. Tačiau visi šie senojo pasaulio labirintai yra daugiau mitai, nei tiesa. Jei atsigręšime į modernesnius laikus, pamatysime, jog labirintai nėra statomi, o daugiau vaizduojami paveiksluose ar brėžiniuose.

Viduramžių/ klasikinio periodo labirintai

Senovėje buvo gausybė labirinto reprezentacijų. Pvz., vienoje Portugalijos viloje išlikusi grindų mozaika, kuri tėra nuoroda į tikrą labirintą - pati mozaika nėra architektūrinė forma. Kitas pavyzdys - labirinto plano struktūros ant žemės paviršiaus. Skandinavijoje gausu akmeninių labirintų, kurie vėlgi, tik reprezentuoja labirinto idėją, tačiau  nėra architektūrinės formos. Egzistuoja labirinto pavyzdžių katedrose, ypač Prancūzijoje. Kaip antai Šartro ar Amjeno katedrų grindyse išpiešti labirintai. Baroko periodu bei visą XVII amžių labirintų buvo gausu soduose bei parkuose. Žinomiausius pavyzdžius rastume Versalyje ar Italijoje.

Labirinto simbolika

Labirinto simbolika buvo itin reikšminga vėlyvojoje antikoje bei viduramžiais. Religinė jo prasmė ypač raiškiai skleidėsi gotikinių katedrų grindų mozaikose, vaizdavusiose simbolinį nusidėjėlio kelią į Jeruzalę (Chemin de Jerusalem). Kiekvienas tikintysis, neturėjęs pakankamai pinigų ar jėgų nuvykti į tikrąjį miestą, galėjo šį piligriminį veiksmą atlikti simboliškai. Akmenų labirintai Skandinavijoje taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Jie buvo tarsi spąstai paklaidinti piktąsias dvasias ir taip apsaugoti žmones bei jų veiklą nuo blogio jėgų.

Barokas ir labirintai pramogai

Baroko periodu labirintai prarado savo išskirtinai simbolinę bei religinę reikšmę ir įgavo pramoginių bruožų. Pavyzdžiu galėtų būti meilės labirintas – parkas Italijoje, kurio centre stovi Kupidono – meilės dievo, viešpaties angelo bokštas. Įsimylėjėliai galėjo jame klaidžioti ir užsimiršti, todėl pagrindinė jų funkcija sietina su pramoga bei pasilinksminimu.

Labirintas ir miesto idėja

Greta išvardintų funkcijų, labirintas visuomet buvo siejamas ir su miesto idėja. Jeruzalė, kaip Chemin de Jeruzalem provaizdis, yra simbolinis miestas, kuriuo mes visuomet galime remtis, mąstydami apie miesto idėją. Labirintai skirtingose kalbose dažnai yra vadinami Trojos miestu. Nors ir legendinis, bet visgi tai yra miestas. Paradoksalu tai, jog labirintai yra siejami su architektūra, tačiau niekada nebuvo pastatyti - jie kuriami tik kaip simboliai.

Labirintas kaip sudėtingos sistemos ženklas

Labirintas yra koncepcija, geriausiai atspindinti sunkiai suvokiamą struktūrą. Tinkamiausias būdas suprasti ir atvaizduoti sudėtingą sistemą – tai projektuoti šią idėją į ką nors painaus ir daugialypio. Nėra reikalo labirinto statyti tikrovėje – jis tik projekcija kažko daugialypio ir sudėtingo, kažko, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Daug paprasčiau labirintą įsivaizduoti, nei mėginti jį aprašyti. Tam prireiktų vergiškų pastangų ir rašalo upių. Labirintas – tai gryniausia, tačiau tuo pačiu ir nepasiekiamai idealiausia architektūros forma. Tai tokia architektūra, kurios mums nereikia apčiuopti, sukurti, nes ji egzistuoja mūsų sąmonėje ir raiškoje.

Trys labirinto požymiai

Yra trys pagrindiniai bruožai, kuriais galime nusakyti labirinto specifiškumą. Pirmasis susijęs su labirinto struktūra. Labirintas gali būti vienakryptis ir daugiakryptis. Vienakrypčiame labirinte pasiklysti neįmanoma – jame egzistuoja vienas kelias, kuriuo pasiekiamas centras. Daugiakrypčiame labirinte – priešingai, lankytojas kelią renkasi, o neturėdamas plano jame tiesiog pasiklysta. Antras labirinto specifiškumą nusakantis bruožas – tai ieškojimas kažko paslėpto pačioje labirinto šerdyje. Na ir trečiasis – tai galimybė pasiklysti ir iš to kylantis jaudulys.  

1. Labirinto sandara. „Hydroklinika“

Per pastaruosius kelis metus esu sukūręs tris projektus, susijusius su labirinto struktūra. Pirmasis, pavadintas „Hydroklinika“,  atskleidžia paties labirinto sandarą, parodo jo esmę per ribojančių sienų kartojimąsi. Šiuo projektu aš mėginau įsivaizduoti, kaip labirintas atrodytų jei egzistuotų realybėje. „Hydroklinika“ - tai balneologinė gydykla Druskininkuose, pastatyta 1976-1981 m. Ją suprojektavo Aušra ir Romualdas Šilinskai. Aš pats atradau šį pastatą 2004 m. Deja, veikusi vos 20 metų, gydykla buvo uždaryta ir “sunaikinta” 2005-aisiais – ji buvo rekonstruota į matyt kur kas pelningesnį vandens atrakcionų parką.

Buvau priblokštas nepakartojamos šio pastato architektūros. Ji priminė savotišką Gaudi ir Alberto Speero junginį. „Hydroklinika“ yra mėginimas dokumentuoti gydyklą objektyviu būdu iš globalios perspektyvos. Sistemingai ir nuosekliai ją fotografuodamas, stengiausi perteikti viduje patirtą įspūdį. Visos statinio dalys buvo vienodai svarbios, nė viena nebuvo ignoruojama ar atmetama. Reikia pripažinti, jog šiame procese beviltiškai pasimečiau (nors pati statinio struktūra, atrodytų, ir nėra labai sudėtinga). Kaip ir kiekviename labirinte, viduje buvo gausu vienodų, nuolat besikartojančių sienų. Kai kurie interjero ar fasadų rakursai buvo praktiškai identiški. Dėl šių priežasčių buvo be galo lengva pasimesti: viename pastato kampe galėjai jaustis lyg būtum visai kitame ir t. t. (Nuotrauka viršuje)

2. Kartojimasis. „Hotel Europejski“ (lenk. Europos viešbutis)

Antrajame projekte mėginau atskleisti labirintą per kartojimąsi. „Hotel Europejski“ pastatytas Varšuvoje XIX a. 8-ajame dešimtmetyje. Karo metais beveik nenukentėjęs, komunizmo rėžimo laikotarpiu pastatas buvo nacionalizuotas ir tapo vienu prestižiškiausių  valstybinės turizmo įmonės „Orbis“ viešbučių. 2005 m. jis buvo sugrąžintas įkūrėjams - Potockių šeimai. Šiuo metu pastatas laukia renovacijos, todėl nėra eksploatuojamas.  Svarbu paminėti tai, kad prieš grąžinimą Potockiams, „Orbis“ korporacija išvežė visus viešbutyje buvusius baldus bei dekoracijas. Taigi šiuo metu viešbutis yra visiškai nenaudojamas ir tuščias kaip kiautas.

Projektas „Hotel Europejski” – tai sisteminga visų pastato kambarių inventorizacija. Visi kambariai buvo fotografuojami tokiu pačiu stiliumi. Iš nuotraukų matyti, jog yra tik trys interjero kintamieji: kilimas, sienų konfigūracija ir lubų aukštis. Ir visgi egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė jų variantų. Lyginant kelis viešbučio numerius šiuos skirtumus dar galima įvardinti, tačiau žvelgiant į visus –  jie be galo suvienodėja. Paradoksalu, jog visi kambariai yra skirtingi, nors tuo pačiu metu sudėtinga vienus nuo kitų atskirti. Tai mitinio Egipto labirinto, turėjo 3000 kambarių, savybė.

3. Labirinto struktūra. „T A T T A R R A T T A T“

Trečiasis projektas atskleidžia pačią labirinto struktūrą. Tai video darbas, kuriuo siekiau išreikšti idėją, jog vaizdą galima didinti begalybę kartų. Nors tai tėra fikcija, ji nepaprastai traukia. Šio projekto parodoje buvo eksponuojama fotografija ir video filmas. Nuotraukoje vaizduojamas Venecijos rūmų kiemas, laiptai ir šulinys. Šis vaizdas pasitinka tik įėjus į minėtuosius rūmus. Nors nuotrauką aš galiu padidinti, tačiau tik iki tam tikros ribos -- kol pasirodo pikseliai.

Filmas leidžia žengti šiek tiek toliau. Projekto idėja buvo pavaizduoti nuotrauką, kurią būtų galima didinti be galo. Veidrodžiai yra šio filmo aktoriai, kurie ir leido man tai padaryti. Juos aš panaudojau peršokti iš vieno kambario į kitą. Kameros vaizdas sufokusuojamas į nuotraukoje esantį veidrodį. Priartinus vaizdą arčiau pamatoma, jog veidrodyje atsispindi kitas kambarys, kuriame taip pat stovi veidrodis. Priartinus šio veidrodžio vaizdą – nukeliaujama į kitą kambarį ir taip be galo, kol apsukama kilpa per visus rūmus ir grįžtama į kiemą. Filme matomi du ekranai, kuriuose kelionė vyksta ta pačia trajektorija, tik priešingomis kryptimis. Vienu momentu šios trajektorijos susikerta ir mes žiūrime į tą patį veidrodį. Šį tašką praėjus, kelionė po pilį tęsiama.

Filmas yra uždaras ciklas, kilpa, kuri baigiasi ten, kur ir prasideda. Šis filmas ir visas projektas, vadinasi T A T T A R R A T T A T. T A T T A R R A T T A T. Tai yra palindromas  -- žodis, perskaitomas iš abiejų pusių vienodai. Juo Jamesas Joyce‘as knygoje „Ulisas“ įvardino beldimo į duris garsą. Aš norėjau, kad mano projekto pavadinimas būtų palindromas, tačiau tuo pačiu atspindėtų ir ėjimo per skirtingas erdves idėją.

4. Paslėpta. „The Embassy“ (angl. Ambasada)

Kitais dviem projektais siekiau sukurti paslėpties įspūdį. Pirmasis darbas vadinasi „Ambasada“. Tai pusiau dokumentinių, pusiau išgalvotų nuotraukų serija, fiksuojanti rytų Europos šalių Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos 1970-aisiais statytą ambasadą. Dėl teisinių kliūčių pastato negalima parduoti ar išnuomoti, tad jau keletą metų jis stovi tuščias ir nenaudojamas. Sumaniau nuotraukas šiek tiek perdaryti ir taip sukelti šiek tiek sumaišties žiūrovo galvoje. Pusė eksponuojamų fotografijų yra autentiškos, o pusė - ne. Stebėtojui nesakoma, kurios nuotraukos manipuliuotos, o kurios ne, tad jis nėra tikras ar tai, ką mato, yra tiesa ar klastotė. Žiūrovas įtraukiamas į kafkišką kelionę per klaustrofobiškas ir siurrealias tuščio biuro erdves.
Šis žaidimas su žiūrovais yra savotiška 8-ojo dešimtmečio situacijos replika: Šaltojo karo diplomatinių manipuliacijų, Sovietų Sąjungoje naudojamo fotomontažo. Tais laikais fotodokumentika buvo itin tendencinga – žiūrovas niekada negalėjo žinoti ar tai, ką mato yra tiesa ar manipuliacija. (Žinomi atvejai kai keičiantis politinei situacijai būdavo ištrinami politiniai oponentai ir pan.) Mano nuotraukų ciklas yra šios sovietinio laikotarpio fotografijų manipuliacijos citata. Tai nuoroda į laikotarpį, kai niekas nebuvo  akivaizdi tiesa ar melas -- viskas buvo manipuliuojama. Žinoma, viešbučio erdvė man buvo įdomi ir pati savaime: savo atmosfera, architektūra, stiliumi. Apibendrinant gali sakyti, jog tai yra projektas kai žiūrovas pasiklysta ne dėl to, kad pats to norėtų, bet todėl, kad aš jam sukuriu tokią situaciją.

5. Paslėpta. „The Bank“ (angl. Bankas)

Kitas projektas, kuriame taip pat reikia kažką rasti, vadinasi „The Bank“. Tai fotografijų instaliacija, kurioje žaidžiama su finansinės institucijos idėja. Bankas yra materialios gerovės metafora, jis yra simbolis kažko slapto, užmaskuoto ir todėl taip traukiančio ir siekiamo. Kita vertus, paslėptų, užmaskuotų dalykų  išorė dažnai būna klaidinanti ir iliuziška. Instaliacija sukomponuota iš fotografijų serijų bei fotografinių objektų, skirtų sužadinti žiūrovo smalsumą ir pamėginti atrasti tai, kas paslėpta už nesuskaitomos gausybės banko durų.

Formaliai, projektas veikia trimis etapais. Visų pirma žiūrovas susiduria su tuščiais ir nebenaudojamais Niujorko banko interjerais. Antruoju etapu  jis įeina į saugyklą, sukonstruotą iš dešimties natūralaus mastelio nuotraukų, kuriose pavaizduota apie 2000 sunumeruotų seifų. Seifų numeracija slepia iš pirmo žvilgsnio nepastebimą slaptą žinutę, kurią žiūrovas yra kviečiamas  iššifruoti.

Mane labai sudomino seifų vizualumas, jų estetika. Gangsterių filmuose visuomet yra slapta banko saugykla, su daugybe mažų durelių, į kurią kėsinasi įsilaužti plėšikai. Labai mėgstu tokius objektus ir todėl noriu juos fotografuoti. Funkcionuojančiame banke tai būtų neįmanoma -- ten manęs niekas neįleistų dėl saugumo reikalavimų. Tad vienintelė tam tinkama vieta buvo nebenaudojami bankai.

Įdomu dar ir tai, jog apie šį projektą pradėjau galvoti 2006-aisiais, bet įgyvendinau tik 2008 kai jau buvo prasidėjusi krizė. Tai davė neplanuotą posūkį visam projektui – jis tapo kur kas politiškai kritiškesnis, nei buvo sumanyta pradžioje.

Trečiame etape žiūrovas priešpastatomas centre esančiai seifo instaliacijai. Tai fotografinis objektas, simbolizuojantis natūralaus dydžio banko seifą atidarytomis durimis. Metaforiškoje plotmėje, „The Bank“ – tai pastanga užčiuopti visų materialių dalykų baigtinumą ir iliuziškumą. Kai visos durys atveriamos, žiūrovas suvokia, jog nėra nieko, ką būtų galima rasti. Visas šis projektas yra apie materijos, reiškiamos pinigais, ribotumą, baigtinumą ir iliuziškumą.

6. Pasiklysti. „The Library“ (angl. Biblioteka)

Paskutinėje paskaitos dalyje kalbėsiu apie projektus, paklaidinančius žiūrovą visai kitu būdu . Jais kuriama situacija, kai stebėtojas nežino kada viskas prasidės ir kada baigsis. Pirmasis toks projektas pavadintas „The Library“. Tai nėra konkrečios bibliotekos pristatymas, o veikiau pačios bibliotekos idėjos paieškos. Šį darbą įkvėpė Jorge Luiso Borgeso apsakymas „Babelio biblioteka“. Tekste autorius aprašo visatą kaip begalinę, ciklišką, beribę biblioteką, kurioje sukauptos visos praeityje ir ateityje parašytos knygos (visos įmanomos raidžių kombinacijos). Mano projektas yra fotografinė instaliacija, mėginant biblioteką perteikti kaip knygų begalybę, telpančią vienoje vienintelėje knygoje.

Biblioteka turi tris pagrindines funkcijas: knygas rinkti, jas saugoti ir padaryti viešai prieinamas. Biblioteka, kaip knygų, žinių saugykla, savo esme yra begalinė - žinojimas neturi ribų, jis nuolatos plečiasi. Antra, biblioteka gali saugoti tiek knygas, tiek saugomų knygų sąrašus. Vadinasi, biblioteka tuo pačiu metu yra ir to paties dalyko talpykla, ir turinys. Kūrinys „Biblioteka“  - tai fotografinė instaliacija, paremta šiais ką tik mano išvardintais teiginiais, sudarytas iš šešių ratu išdėliotų elementų.

1) Netikra knyga. Tai fotografinis objektas, imituojantis natūralaus dydžio bibliotekos knygą. Ekspozicija buvo specialiai pritaikyta antikvariniam knygynui. Sukūriau apie 10 knygų imitacijų iš kartono dėžių ir paslėpiau jas tarp tikrų knygyno knygų. Po projekto  atgavau tik pusę jų, nes pirkėjai jas perdėjo į kitą vietą ir knygų chaose nebebuvo įmanoma jų surasti.
2) Netikra knygų lentyna. Natūralaus dydžio knygų lentynos nuotrauka.
3) Begalinė knygų lentyna. Tai knygų lentynos nuotrauka, įdėta į šviesdėžę, kurioje veidrodžių pagalba sukuriama begalinės knygų lentynos iliuzija.
4) Begalinis knygų koridorius. Tai dvi knygų lentynos nuotraukos, įdėtos į šviesdėžę ir veidrodžių pagalba sukuriančios nesibaigiantį knygų koridorių. Šis efektas buvo toks paveikus, jog stovint prieš jį galėjai pagalvoti, jog iš tikrųjų žvelgi į skylę grindyse.
5) Bibliotekos pastatas. Tai šviesdėžių pagalba sukonstruotas 3D fotografinis objektas, vaizduojantis išgalvotą miniatiūrinį bibliotekos pastatą.
6) Tikra knyga. Tai netikros knygos alter ego, kurioje galima rasti miniatiūrinio bibliotekos pastato nuotrauką. Tai yra ir pirmoji knyga, tad kilpa užsidaro. Kalbant metaforiškai, šiame taške gyvatė ryja savo uodegą, nes matome knygą, talpinančią visą projektą.

Toks instaliacijos išdėstymas yra tarsi ėjimas atgal. Pradedant nuo knygos, kiekvienas sekantis žingsnis atgal nukelia žiūrovą į vis aukštesnę poziciją, kol pasiekiama pabaiga, sutampanti su pradžia. Įdomu ir tai, jog paties Varšuvoje įsikūrusio antikvarinio knygyno struktūra buvo panaši į labirintą. Tai labai tiko visai mano projekto koncepcijai. Deja, po mano parodos šis knygynas buvo uždarytas.

7. Pasiklysti. „Kunstkamera“

Paskaitą baigsiu pristatydamas projektą „Kunstkamera“, skirtą ir muziejui, ir labirintui. Kaip ir prieš tai minėtą darbą, taip ir šį įkvėpė literatūra. Šįsyk tai prancūzų rašytojo Georges Perec romanas „Kolekcionieriaus kambarys“, kuriame aprašomas ypatingos kolekcijos likimas.
„Kunstkamera“ - tai fotografinė instaliacija, sudaryta iš išgalvotos kolekcijos nuotraukų, sukabintų šešiakampiame kambaryje. Tai tam tikras vizualus ir intelektualus žaidimas. Žodis ‚kunstkamera’ pavadinimui buvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių. Viena vertus žodis reiškia renesanso laikotarpio keistenybių  kabinetą (Wunderkammer). Juose aristokratija kaupdavo įdomius, fantastinius, neįprastus daiktus, meno, miniatiūrų kolekcijas, pavyzdžiui, vienaragių ar tuo metu menkai pažįstamų krokodilų ragus ir pan.

Kita sudominusi priežastis buvo ir tai, jog kolekcijos egzistavo tiek kaip kambariai, tiek kaip savo pačių reprezentacija. Kolekcionieriai labai dažnai užsakydavo dailininkams nutapyti jų kolekcijas. Todėl Kunstkamera yra ir paveikslai, reprezentuojantys menų kambarius, kuriuose tapytojai paslėpdavo įvairias reikšmes, suprantamas tik jas iššifruoti gebančiam žiūrovui.

Mano instaliacija sudaryta tiek iš keistenybių fotografijų kolekcijos, tiek ir iš nuotraukų, pristatančių visą kolekciją. Taip sukuriamas savotiškas begalinis sūkurys:  kolekcijos nuotraukos, eksponuojamos pačioje kolekcijoje, kuri pati yra nuotrauka ir t. t. Ekspoziciją sudaro šešiakampis kambarys su dviem įėjimais, esančiais priešais. Patalpa padalinta į dvi dalis, nuotraukos išeksponuotos abejose dalyse, simetriškai įėjimų ašiai.

Abi kambario pusės turi dvigubas sienas, ant kurių iškabintos kolekcijų nuotraukos. Ant centrinės galinės sienos pakabinta visą kambarį reprezentuojanti fotografija. Žaidimas prasideda tuomet, kai žiūrovas susipažįsta su šia eksponavimo logika ir fotografijų objektais.  Kaip ir senuosiuose keistenybių kambariuose, čia pasakojama gausybė vizualių mįslių ir istorijų. Nuotraukų pavadinimai yra mįslių raktai, kurie atspindi narcisistinę kolekcionavimo tradiciją, bei mano, kaip fotografo, maniją: kurti simetriją, pasikartojimus ir įkalinti save kūrybinių struktūrų kalėjime – kas ir yra fotografijų ciklo esmė.

Fotografijų ciklas – tai savotiška kolekcijos forma, o tuo pačiu ir manija. Projektas „Kunstkamera“ – tai būdas įkūnyti šią idėją serijoje fotografijų ir galiausiai ją peržengti. Dėl šios priežasties kolekciją reprezentuojančioje centrinėje nuotraukoje pavaizduoti visai kiti objektai, nei tie, kurie kabo ant sienų – tai kolekcijas pratęsiantys eksponatai.

Paskutinis ir nematomas ekspozicijos motyvas – tai apgaulė, kuri reiškiama tiek vizualiai (nuotraukose matomi vaizdai realybėje yra neįmanomi), tiek pasakojimo lygmenyje (mano sukurti aprašymai yra melagingi). Mistifikacija, skaitmeninė manipuliacija yra nebeatskiriamos šiuolaikinės fotografijos sudedamosios dalys, tad man atrodė būtina įtraukti šias žiūrovui skirtas mįsles ir į „Kunstkamerą.“

Apibendrinant, reikia pasakyti, jog projektu siekiau paklaidinti žiūrovą, tai buvo absoliučiai apgalvotas ir suplanuotas veiksmas. Tuo paskaitą norėčiau ir baigti. Tikiuosi jūs pasiklydote drauge su manimi.

Julija Reklaitė. Kartais atrodo, jog norite prarasti žiūrovą, išprovokuoti jį, įvilioti į pinkles. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu ir kokių susilaukiate žiūrovų reakcijų?
Nicolas Grospierre. Aš laikausi nuostatos, kad mano žiūrovas yra protingas. Noriu suteikti jam linksmų akimirkų. Gamta yra tai, kas tikra, o kultūrą sukūrė žmogus. Menas, kaip tokios žmogaus veiklos sritis, tėra iliuzija. Aš noriu, kad žiūrovas gerai praleistų laiką tikėdamas tuo, ką aš jam rodau. Tikėdamas ir tuo pačiu metu žinodamas, kad tai netiesa, jis vis tiek galėtų įsijausti į šį žaidimą ir patirti malonumą.

Aida Štelbienė. Minėjote, jog pradėjote fotografuoti nuo architektūros. Man įdomu kodėl ne nuo gamtos, žmonių? Susidaro įspūdis, jog Jus žavi auksinis trečiasis dešimtmetis, praeinančio laiko fiksavimas...
N.G. Aš nesimokiau nei architektūros, nei fotografijos ar meno. Studijavau sociologiją ir politikos mokslus. Prieš dešimt metų, paveiktas šių studijų, dariau projektą, skirtą dviems žmonių grupėms. Pirmojoje buvo žmonės,  pasirinkę gyvenimą provincijoje. Kai vieną dieną jie atvyko į miestą aš visus juos nufotografavau. Antroje grupėje buvo kalėjime kalintys kaliniai ir personalas, kuriuos taip pat visus iki vieno nufotografavau.  Jei pirmieji reprezentavo laisvės pasirinkimą, antrieji nepasirinko nieko. Tai buvo nuostabi patirtis, bet man tai pernelyg varginantis užsiėmimas: turi nuolatos įtikinėti, jog ką darai, yra įdomu. Pastatai turi kur kas daugiau kantrybės, jie nejuda. Taip pat supratau, jog mane labai domina praeities įamžinimas. Visi paskaitoje rodyti pastatai turi tamprų ryšį su praeitimi. Su žmonėmis sudėtinga.