ALF 01

Asta Visminaitė, Julija Reklaitė - Architektūra parodoje

picture

 „Paroda: teikti, pasiūlyti;
  Manifestacija: perteikti manifestą;
  Ekspozicija: absoliučiai išreikšti išore
  - yra juridiniai, retoriniai, politiniai ir filosofiniai terminai“
Jean-Francois Lyotard

Architektūros, jos formos, funkcijos ir reikšmės suvokimas medijų prisotintoje visuomenėje nuolat kinta. Iš vienos pusės - architektūra suvokiama ne tik kaip funkcijų talpykla, bet ir kaip medija; įvaizdžio, fotogeniškumo, galios formavimo elementas ir simbolis. Parodos sąvoka ir reikšmė taip pat kinta, iš artefaktų eksponavimo vietos ji tampa informacijos, kismo, patirties, diskusijų lauku. Pastarųjų metų praktikoje parodos suvokimas krypsta nuo pasyvaus rodymo link aktyviai įtraukiančio žiūrėjimo ar dalyvavimo, link įvykio per se, ji tampa svarbiu elementu formuojant ir analizuojant architektūros kultūros reiškinius, architektūros sampratos ir vaidmens visuomenėje klausimus. Architektūra parodoje šiame tekste nagrinėjama iš dviejų požiūrio taškų: kaip parodoje analizuojamas objektas ar problema (architektūrą pristatančios parodos), ir kaip parodą formuojantis elementas (parodų architektūra). Architektūra pati savaime yra ir performatyvi ir diskursyvi, nuolat balansuoja tarp meno ir technologinio amato, todėl nagrinėjant parodų tipus, kaip informacijos pateikimo formas ir parodų eksponavimo būdus, ieškoma sąlyčio taškų su meninėmis praktikomis.

Šiuolaikinių parodų praktikos kontekste tradicinė1 architektūros paroda dažnai kritikuojama, nes konvencinėmis priemonėmis pateikiama medžiaga ne visada atskleidžia eksponuojamų kūrinių atsiradimo kontekstą, dažnu atveju neleidžia žiūrovui patirti erdvės pojūčio, kuris yra neatsiejama architektūros disciplinos dalis. Kaip atsvarą tradicinėms parodoms kuratoriai įvardina įvairias medijas jungiančias ir konceptualiomis priemonėmis žiūrovo vaizduotę bei mąstymą skatinančias šiuolaikines parodas, kurių užuomazgas galima aptikti jau XX a. pradžioje. Tuo metu architektai visame pasaulyje pradėjo ieškoti naujų architektūrinių sprendimų, galinčių tenkinti ir socialinius žiūrovo poreikius. Tuometiniams modernaus meno muziejams2, siekusiams žiūrovui pristatyti jų laikmetį geriausiai atspindinčias tendencijas, taip pat  tapo svarbu įtraukti architektūrą į savo programas. XX a. pr. modernių kultūros institucijų ekspozicijose jau buvo galima apčiuopti akivaizdžius architektūros prezentacijos sampratos pasikeitimus: įvesta instaliacijos sąvoka leidžia kalbėti apie erdvinius žiūrovo potyrius, pradedamos rengti architektūrinius procesus apibendrinančios ar apibrėžiančios parodos. Kitas architektūros ir urbanistinių parodų raidos poslinkio taškas sietinas su instituciniais pokyčiais muziejų ir galerijų veikloje XX a. 7-ajame – 8-ajame deš. Šiuo laikotarpiu modernaus meno institucijos ima suvokti vizualios komunikacijos su žiūrovu, meno ir visuomenės santykio svarbą ir pabrėžia tai savo įgyvendinamoje politikoje. Dėmesys pradedamas kreipti į ekspozicijos ryšį su tiek profesionaliu, tiek neprofesionaliu žiūrovu, parodų lankytojams suteikiama galimybė patirti erdvinius pojūčius (pvz. pasivaikščioti po modelių vidų). Parodas pradeda lydėti katalogai, kuriuose apžvelgiamas politinis ir ideologinis architektų kūrybos kontekstas. Imama aktyviai diskutuoti  apie pačią architektūros sampratą ir architektūros disciplinos ribas. Pasitelkus žaidimo ir pažinimo praktikas paroda savaime tampa ir eksponatu, ir eksponavimo būdu (ir forma, ir turiniu), riba tarp to, kas yra parodos architektūra ir to, kas yra architektūra parodoje, nyksta.

Svarbūs šiuolaikinei architektūrai tampa parodose ir stambiose bienalėse kuriami manifestai, reiškinių analizė, žiūrovo įtraukimas ir jo įgyjamos patirtys. Architektas, kaip bet kuris kitas menininkas, naudoja panašius įrankius ir praktikas idėjoms perteikti, takoskyra tarp architektūros ir dizaino nyksta, teigiant, jog įsimintiniausi kūriniai sukuriami jungiant erdvės dizainą ir meną, išvien veikiančius žiūrovą.

NUO MUZIEJINĖS DOKUMENTIKOS IKI ŠOU

Istorinės žinios apie architektūrinės medžiagos kolekcionavimą ir eksponavimą siekia XVIII a. Tačiau praktiškai iki šių dienų, kalbant apie architektūros parodas, vyraujančia tendencija galima būtų laikyti dokumentuojančias parodas – tam tikras parodines praktikas, pateikiančias atskirų architektų ar tam tikro periodo architektūrinius darbus (personalinės, istorinės, apžvalginės parodos). Dokumentuojančiose parodose paprastai vyrauja tradicinis galerinės parodos formatas, t. y. medžiaga joje pateikiama šimtmečiais naudotomis vizualiomis architektūros kalbos priemonėmis: brėžiniais, piešiniais, nuotraukomis, modeliais. Tačiau būtent tradicinių medijų architektūrai pristatyti naudojimas parodose sukelia daugiausiai diskusijų šiuolaikinių architektūros kritikų bei kuratorių tarpe. Architektūros teoretikas prof. Riklef Rambow pastebi, jog architektai savo vertybes ir kokybės kriterijus bando paaiškinti iš profesionalios architektūros pusės, naudodami ekspertinę kalbą, kuri ne visada gali būti suprantama žiūrovui. Profesionalia architektūros kalba pristatomi objektai parodoje dažnai eliminuoja specialaus išsilavinimo neturinčių ir architektūrinės kalbos nemokančių „skaityti“ parodos lankytojų poreikius. Todėl pasaulyje lyderiaujančios, architektūros parodas rengiančios institucijos ekspozicijoje esančią informaciją siekia pateikti orientuodamosi į skirtingas žinias ir išsilavinimą turintį žiūrovą. 

Nors ir nepasižyminčias gausa, tačiau dokumentuojančias parodas galima laikyti dominuojančiu parodų tipu Lietuvoje. Vienas iš ryškiausių tokias parodas pristatančių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti Lietuvos architektūros muziejus, veikęs 1968 – 2006 metais Vilniuje. Pastovi ekspozicija, kurioje buvo pristatomi Lietuvos architektūros istorijos periodai 1918 – 1940 m. bei 1944 – 1990 m. (1 pav.), buvo statiška, joje eksponuojami projektų planai ir maketai, trūko išsamesnės informacijos apie objektus. Muziejus dirbo iš esmės tradiciniais muziejininkystės metodais ir itin skurdžiomis sąlygomis, jo institucinė priklausomybė užkirto kelią rengti keičiamas ir kritines parodas, galbūt dėl to jame rengiamos parodos neturėjo didesnio rezonanso kultūriniame bei architektūriniame gyvenime ar viešajame diskurse.


Panašiais principais iš esmės rėmėsi ir Lietuvos architektūros paroda „Našlaičiai“ (2010 11 05 – 2011 01 09, 2 pav.), pristačiusi žymių Lietuvos architektų meistrų kūrybinį palikimą Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors ir pasitelktas gana lengvas (skaidrus) bei kokybiškas originalių brėžinių ir eskizų eksponavimo variantas, paroda iš esmės priminė grafikos darbų peržiūrą ir architektūrine prasme buvo suprantama tik profesionalams; darbai ekspozicijai atrinkti subjektyviai, nesivadovaujant bendra kūrinius vienijančia koncepcija. Kita vertus, paroda konceptualiai atitinka dokumentuojančios parodos tipą, nes jos tikslas - atskleisti „in memoriam“ architektų kūrybinį kelią.

Architektūros bendruomenei aktualiausios šiuo metu yra tokios parodos, kuriose atveriamos galimybės diskutuoti apie pačią architektūros sampratą. Tiriančios architektūros parodos remiasi strategijomis, kuriomis iškeliamas eksperimento diskursas. Tokios parodos dažnai tampa utopinių, eksperimentinių bei erdvę naujai formuojančių architektūros formų pateikimo platforma/forumu/baze. Nors tokios parodos taip pat gali būti informacinio pobūdžio, paprastai informacija jose suponuoja platesnę diskusiją apie architektūros sampratą, kelia kritinius klausimus apie supančią urbanistinę aplinką. Tiriančiosios parodos yra aktualios ir patiems architektams, nes ne tik kvestionuoja nusistovėjusias architektūros ar urbanistikos praktikas, bet ir, kaip teigia architektūros kritikas ir kuratorius Frederikas Migayrou, suteikia galimybę tiesioginiam architektų ryšiui su žiūrovu (vartotoju, visuomene), o tuo pačiu palieka erdvę paaiškinti, kokiais principais remiamasi kūrybinėje veikloje. Lietuvos architektūros pristatymo kontekste tiriančiosios parodos pavyzdžiu tik iš dalies galima būtų laikyti Lietuvos architektų sąjungos įrengtus mobilius stendus Lukiškių aikštės prieigose. Kaip ne itin įnoringa ir lanksti pristatymo forma, jais gali būti atkreipiamas už kultūros ar architektūros institucijų ribų esančių visuomenės narių dėmesys į erdvės formavimo klausimus. Mobiliais stendais pasiekiama tokia auditorija, kuri galbūt niekados neateitų į institucijoje pristatomą parodą. Be to, stendo architektūra dažnai yra atvira aplinkinei erdvei, ekspozicijos žiūrovas nepraranda tiesioginio ryšio su išorine erdve, todėl taip gali būti kvestionuojami stendą supančio konteksto klausimai. Tokia parodos forma kalba apie urbanistinius procesus, atkreipia žiūrovo dėmesį į miesto vietą, kurioje jis apžiūri ekspoziciją. Kita vertus, ypač naudojant tas pačias vizualines priemones, dažnai jie gali būti painiojami su reklamine miesto tarša.


Apibendrinančioms parodoms gali būti priskirti didesnio masto renginiai, į kuriuos įtraukiamas ne vienas kuratorius, dažnai kelių šalių architektai. Juose pristatomos pavienių architektų ar jų grupių praktikos, dažnai siejamos per panašią veiklos ideologiją bei bendrą kuratoriaus užduotą temą. Šį tipą atitinka Niujorko Modernaus meno muziejuje MoMA 1932 m. vykusios parodos „Moderni architektūra: Tarptautinis stilius“ (Modern Architecture: International Style) ar Venecijos architektūros bienalės parodos. Savo dideliu formatu ir paprastai nemažu biudžetu, reflektuojančios parodos yra itin tinkamos urbanistiniams procesams ar urbanistinėms praktikoms pristatyti ir tirti kompleksiškai įjungiant įvairius diskursus ir projektus. Šio tipo parodų ar architektūrinių rezonansinių įvykių pavyzdžių Lietuvoje nėra, tai rodo architektūra nei oficialiame lygmenyje nei visuomenėje nėra priskiriama kultūrai, neįvertinama tokių reiškinių svarba ne tik architektūros kokybei bet ir menui bei kultūrai apskritai, tokioms parodoms neskiriamas dėmesys ir finansavimas, o galbūt ir nejuntamas poreikis ir trūksta gebėjimų bei iniciatyvumo pačioje architektų bendruomenėje.

TARP TURINIO IR FORMOS

Parodos kaip reiškinio sėkmė susijusi ne tik su konceptualia informacija, kurią siekiama perteikti, bet ir su pačiais eksponavimo būdais. Kaip teigia D. Dernie, „parodų dizainu atsižvelgiama į dialogą tarp eksponuojamų objektų ir erdvės, kurioje jie eksponuojami; nuo to kur ir kaip jie perteikiami, priklauso žinutės, kurią jie išreiškia, esmė“. Kalbant apie parodos eksponavimo būdus ir formas, sąlyginai galima išskirti tris eksponavimo lygmenis: dviejų dimensijų arba plokščią eksponavimo būdą; trijų dimensijų – kai vyrauja tūris ir erdvė; bei keturių dimensijų - įtraukiant laiko dimensiją, t.y. interaktyvias instaliacijas, žiūrovo patirtis ir įvairias medijas.

Dviejų dimensijų (plokščias) eksponavimo būdas iš esmės atmeta architektūros kaip erdvės, socialinio mokslo ir kompleksinio meno sąvoką. Tradiciškai parodoje architektūra reprezentuojama naudojant autorinį brėžinį, piešinį, fotografijas, t. y. akcentuojant dvimatį architektūros vaizdą, kuris neprofesionalui gali būti sunkiai „skaitomas“ ir galiausiai vertinamas kaip plokštuminis grafikos kūrinys. Tuo tarpu architektūra nuo kitų menų skiriasi būtent tuo, kad ji kalba apie erdvę ir tos erdvės funkciją, ji kalba apie žmogų, sociumą, yra pajėgi įtraukti ir transformuoti kitus menus. Tuo tarpu parodos vaizdavimo priemonės žiūrovą įtraukia tik tiek, kiek jis pats yra suinteresuotas ir pasiruošęs tai priimti, kiek jis išsilavinęs suprasti specifinę „architektūrinę kalbą”. Dažniausiu atveju provokacijos ir postūmio interpretuoti tokioje parodoje nesiekiama, tad diskursyvus požiūris į architektūrą, miesto procesų analizė ar visuomenės įtraukimas į viešą diskusiją tokiose parodose nėra skatinami.

Šio parodos tipo pavyzdžiais Lietuvoje laikytinos etapinės „architektūros architektams“ parodos Žvilgsnis į save, Vilniaus architektūra (4 pav.), Doleta ir pan., kurios iš dalies tarsi užpildo architektūrinės informacijos trūkumą, bet yra suprantamos ir įdomios gerai kontekstą išmanančiai, siaurai profesinei bendruomenei. Labai dažnai jos yra siejamos su geriausių darbų konkursais, tokiu būdu deklaruojant ir skatinant architektūros kokybės gerinimo tikslus. Tačiau kita vertus, tokios parodos iliustruoja vakaruose vis labiau kritikuojamą architektūros vizualumo išryškinimą3, kuomet architektūra tampa fotogenišku, vizualiu objektu, įvaizdžio formavimu, orientuojamasi į tūrių santykius, proporcijas, pateikimo būdus ir kartu gilinamas atotrūkis tarp architektūros teorijos ir praktikos, architektūros ir kitų meno šakų.

Nuo dviejų dimensijų eksponavimo būdo šiek tiek skiriasi trijų dimensijų parodos, kuriose architektūra nagrinėjama kaip erdvė, eksponatams pateikti naudojami įvairūs tūriai, maketai, žiūrovai gali suvokti ir analizuoti architektūrą kaip erdvinį reiškinį. Tokiose parodose atsiranda ir  interaktyvumo lygmuo, kuomet lankytojas gali savo kūnu patirti erdvės dydžius, analizuoti jam lengviau suprantamas architektūros formas, nereikalaujančias specialaus išsilavinimo. Prie tokių parodų iš dalies gali būti priskirti ir kitų disciplinų parodų erdviniai sprendimai, kuomet muziejuose ir kitose parodinėse erdvėse pertvarų, barjerų ar kitų priemonių pagalba organizuojamas lankytojo maršrutas ir ekspozicijos naratyvas, kuriamas parodos įvaizdis. Tai yra niša menininkų, kuratorių ir architektų bendradarbiavimui. Architektai šioje srityje gali dirbti drauge su kuratoriais padėdami „išversti“ tekstinį, istorinį, koncepcinį parodos naratyvą į erdvinę -  vizualinę „kalbą“. Pavyzdžiui, kuriant įvaizdį parodoje Tylusis modernizmas (kuratorė Elona Lubytė, architektas Valdas Ozarinskas (5 pav.). Prie šio parodos tipo gali būti priskirta Audriaus Novicko kuruota paroda Miesto žymėjimas (2002 m., galerijoje ARTeritorija, Kaunas), kurioje miesto ir architektūros sąvokas plačiąja prasme savo darbais analizavo bei interpretavo tarptautinė menininkų bei architektų grupė, taip pat architekto Valdo Ozarinsko kuruota paroda (ne) lyderis, kurioje nagrinėta architektūros sąvoka nenaudojant tiesioginių architektūrinių įvaizdžių (6 pav.). Tai parodos, kuriose architektūra pristatoma platesne prasme, kuriamas kritinis diskursas, pristatomos idėjos ir koncepcijos, o ne koncentruojamasi į dizaino ar meno objektus.


Lietuvoje architektūros sąvoką nagrinėjančių parodų arba parodų, kuriose ryškus menininkų bei architektų bendradarbiavimas nėra daug. Nors visose stambesnėse ekspozicinėse institucijose dirba architektai, tačiau dažnai jų darbas suprantamas siaurai. Kuomet architektai nėra įtraukiami į kolaboracines praktikas pradinėse ekspozicijų rengimo stadijose, jų vaidmuo apsiriboja eksponatų vietos parinkimu ir išdėliojimu, todėl tokiose parodose dėmesys skiriamas tik jų turinio problematikai ir sprendiniams, pamirštant formos klausimus, naudojant standartines eksponavimo priemones nesiekiama konceptualumo, o neesant gausių sėkmingų pavyzdžių dažnai nesiryžtama eksperimentuoti bendradarbiaujant su kitų sričių profesionalais.
Kitas eksponavimo būdas sąlyginai (šiuo atveju pabrėžiant laiko/trukmės ir lankytojui suteikiamos patirties svarbą) gali būti vadinamas - keturias dimensijas įtraukiančiomis parodomis, jis yra glaudžiausiai susijęs su analize ir teorijos diskursu bei perpintomis meninėmis praktikomis. Tokiose parodose dažnai naudojamos įvairios paralelinės medijos architektūros ar kitų menų sąvokoms nagrinėti, auditorijai įtraukti ir provokuoti. Tai įvairios instaliacijos ir veiksmu bei laiku (trukme) pagrįstos eksponavimo praktikos, kurios tampa ypač aktualizuotomis kuomet kalbame apie erdvės patyrimo aspektą ir ryšį su žiūrovu. Tokiose parodose neretai svarbus yra eksperimentavimo momentas ir žiūrovo įtraukimas, gerai suderinta medijų gausa padeda išlaikyti dėmesį bei pažvelgti į nagrinėjamus reiškinius skirtingais kampais. Tokių parodų, nagrinėjančių architektūros problemas Lietuvoje nėra, kuomet šiuolaikinio meno pasaulyje interaktyvių ir instaliacinių, performatyvių praktikų yra gausu.

Apibendrinant, Tradicinės parodos suvokimas bendrąja prasme yra susijęs su dviejų dimensijų medijų naudojimu turinio pažinimui, dažniausiai dokumentuojančiu, o ne tiriančio pobūdžio objektų pristatymu ir chronologiniu naratyvu. Tenka pripažinti jog dažniausia architektūros paroda Lietuvoje yra dokumentuojanti ir plokščia.

LIETUVOS ATVEJIS

Lyginant Lietuvos architektūros ir urbanistikos prezentacijos praktikas su pasaulinėmis tendencijomis, reikėtų dar kartą atsižvelgti į Lietuvoje vykstančių parodų kontekstą. Visų pirma, Lietuvoje architektūra yra suprantama pirmiausia kaip pastatų kūrimo amatas ir apie ją nekalbama kultūros politikos kontekste. Galbūt todėl architektūros reiškinių analizė nesulaukia dėmesio politiniuose prioritetuose, neskiriamas finansavimas žmogiškųjų resursų tobulinimui, nėra institucijos, kuri užsiimtų architektūros švietimu ar architektūros pristatymui visuomenei. Dažniausiai negausiose parodose architektūrai pristatyti naudojamų priemonių,  nepakanka neprofesionaliam žiūrovui įsitraukti į  miesto reiškinių analizę ar diskusiją su architektais.  Galų gale nedeklaruojama kokio rezultato siekiama, parodos dažniausiai tradicinės, apsiriboja grafiniais architektūros vaizdais, trūkstant lėšų - virtualios, skirtos siauram profesionalų ir studentų ratui. Dažniausiai analizuojamas architektūros rezultatas, bet nesigilinama į procesą ar atsiradimo kontekstą, o neturint reikiamų architektūros teorijos įrankių, teorinis diskursas arba kritinis kuravimas tampa neįmanomas. Kita vertus, tokios parodos šiuo metu atlieka informacijos rinkimo, kaupimo ir sklaidos funkciją, kuri yra itin svarbi (nors ir nepakankama) neturint architektūros muziejaus.

Lietuvoje susiklostęs savotiškas vakuumas, sukuriantis sąlygas labai specifinio „lietuviško“ konteksto susidarymui – neegzistuojant oficialiai (politinei, institucinei ir kt.) pozicijai atsiranda terpė alternatyvioms veikloms. Tokioje situacijoje architektūros parodos forma užleidžia vietą tarpdisciplininio pobūdžio tiriančioms praktikoms: visuomeniniams, meniniams, socialiniams projektams, inicijuojamiems viešose miesto erdvėse ir į architektūros diskusijas visuomenės narius įtraukiantiems įvairiomis priemonėmis (pilietinės akcijos, diskusijos, meninės interpretacijos). Nesant specializuotos architektūros prezentacija užsiimančios institucijos, dalis architektūros ir urbanistikos discipliną nagrinėjančių projektų yra inicijuojamos nedidelių visuomeninių organizacijų. Viena tokių iniciatyvų - jau 27 metus su pertraukomis gyvuojantis architektūros studentų idėjų konkursas Sikon. Konkursas, kurio forma transformuojasi ir yra jautri visuomeniniams pokyčiams, ilgainiui tapo kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurių pagrindiniai tikslai yra aktualumas, socialinis aktyvumas, veiksmas. Neretai kūrybinėms dirbtuvėms pasirenkamos probleminės Lietuvos vietos. Jose ir eksponuojami dirbtuvių rezultatai, ieškant santykio su supančia aplinka, stengiamasi įtraukti vietines bendruomenes, analizuojami teoriniai architektūros klausimai, provokuojamos diskusijos, rengiamos paskaitos. Konkursinis aspektas tampa vis labiau antraplanis, akcentuojant dirbtuvėse vykstantį dalinimąsi patirtimi, bendravimą ir bendradarbiavimą. Tuo, jog studentai imasi analizuoti aktualias temas ir apibrėžimus, ieško alternatyvių eksponavimo formų, Sikonas užima svarbią vietą Lietuvos architektūros kultūros kontekste.

Tuo tarpu pirmoji po nepriklausomybės nuo 2003 metų kas du metus rengiama paroda Žvilgsnis į save (7 pav.), savo laiku reikšmingai užpildžiusi parodinio diskurso trūkumą, siekusi tapti konceptualia architektūros plačiąja prasme paroda, ilgainiui perkelta į internetinę erdvę. Toks sprendimas, iš dalies, suteikė nusistovėjusiai plokščiai parodos formai interaktyvumo, prieinamumo platesnei visuomenės daliai (su pristatomais darbais susipažinti gali visi besidomintys neatsitraukdami nuo kompiuterio), be to, sumažino parodos rengimo sąnaudas. Kita vertus, virtuali erdvė gali tapti dar “plokštesne” parodos eksponavimo forma, nes ilgainiui ji tampa dviejų dimensijų grafikos darbų talpykla, dirbtine, suprantama ir įdomia tik profesionalams ir parodos dalyviams.

Čia vertas paminėti projektas KultFlux (aktyviai veikęs 2008 – 2010 m.) akcentavęs urbanistinį ir viešosios aplinkos diskursą o taip pat ieškojęs naujų formų visuomenei įtraukti į miesto erdvių klausimų sprendimą. Projektas, inicijuotas grupės jaunų architektų ir meno kritikų buvo įgyvendinamas Vilniaus Neries krantinėje specialiai pastatytame paviljone (8 pav. KultFlux paviljonas). KultFlux platformos programoje nemažas dėmesys skiriamas miesto socialinių, architektūrinių procesų analizei, į pagalbą pasitelkiant įvairias formas – temines parodas, viešas diskusijas, kūrybines dirbtuves, kino programą. Bendruomenės įtraukimui į miesto erdvių ir architektūros procesus čia pasitelkiamos meninės praktikos, kuriomis naudojamasi pritraukti plačiąją auditoriją. KultFlux atvejis yra įdomus ir tuo, jog programos renginiai vyko paviljone, kurį kaip mediją palankiai vertina pasaulio architektūros parodų praktikai, nes paviljonas suteikia galimybę architektams įgyvendinti 1:1 mastelio modelį. Paviljonas atkreipė dėmesį į šiuo metu mažai išnaudojamas Neries upės krantines, taip pat tapo savotišku traukos objektu, sukūrė priežastį ateiti į šalia upės esančias rekreacines zonas. Paviljonas, funkcine prasme, yra laikinas statinys, kurio forma gali kisti, pritaikant jo erdvę skirtingoms koncepcijoms išreikšti. Be to, paviljono privalumas yra tame, jog tikslinės auditorijos tarpe jis nėra asocijuojamas su kultūros institucija, kuri gali būti tapatinama su galios ar autoritariniu simboliu. Tokiu būdu, į jį galima pritraukti ne tik profesionalus, bet ir tokią publiką, kuri paprastai nesilanko architektūros parodose.


Dar viena alternatyvi architektūros ekspozicijos forma - Vilniaus miesto savivaldybės inicijuota Architektūros parko idėja. Tai projektas, kurio metu Vilniaus kvartalai palei Vilnios upę (nuo Užupio iki Belmonto) turėtų tapti „prestižiniu sostinės kvartalu, pastatytu remiantis darnios plėtros principais bei pagrįstu aukštųjų technologijų ir pažangių socialinių idėjų sąjunga“. Lietuvoje „Architektūros parko“ projektas vertingas, jog tai ko gero pirmas atvejis, kuomet į koncepcijos kūrimą ir planavimo procesus įtraukiami įvairių socialinių sluoksnių atstovai (nekilnojamo turto vystytojai, architektai, sociologai, kūrybinių industrijų specialistai, vietinės ir miesto bendruomenės) ir keliama vieša diskusija ne tik apie ateityje atsirasiantį kvartalą, bet ir pabrėžiama teritorijos istorinė praeitis, architektūrinis-urbanistinis paveldas, analizuojama teritorijos santykis su sostinės senamiesčiu. Nors projektas yra užstrigęs pradinėje rengimo fazėje, tačiau jis svarbus tuo, kad į kūrybinį procesą skirtingų sričių specialistai ir visuomenė buvo įtraukiama skirtingais būdais. 2008 m. buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose diskutuojama ir ieškoma bendrų sprendimų ir formuluojamos tolimesnės kvartalo plėtros galimybės (dirbtuvės gali būti prilyginamos laboratorijai, kuri sudaro prielaidas gyvenamosios aplinkos ir miesto planavimo diskurso atsiradimui), buvo vykdoma visuomenės apklausa, kurios rezultatus vizualizavo architektų grupės.

VIETOJE IŠVADŲ - PARODA KAIP ARCHITEKTŪROS LABORATORIJA

Architektūrinės ir meninės praktikos šiuolaikinėje parodoje kalbant tiek apie parodos tipą (tirianti, apibendrinanti), tiek apie eksponavimo būdą (instaliacija, interaktyvi patirtis) susiniveliuoja. Meninės praktikos yra pasitelkiamos architektūros ir urbanistikos klausimams visuomenėje diskutuoti, o architektūros parodos interaktyviais, kolaboraciniais ir erdviniais metodais gali labiau priminti meno kūrinį nei tradicinį architektūros pristatymą. Kuomet kalbame apie instaliaciją ar įvairias medijas pasitelkiančius eksponavimo metodus iš tiesų takoskyros tarp kūrinio ir jo eksponavimo būdo nebelieka. Tokios šiuolaikinės architektūrinės-meninės praktikos yra puiki niša teorinių diskursų bei praktinių galimybių analizei ir funkcionuoja kaip architektūros laboratorija.

Architektūros laboratorijos - tai parodų architektūriniai sprendimai, kurie suteikia daug galimybių visiems su paroda susijusiems asmenims: kuratorius čia gali programuoti teorinį, kritinį, edukacinį ar kitą diskursą; architektui tai yra galimybė realizuoti utopines, eksperimentines idėjas, kurios dėl lėšų ir trukmės žymiai sunkiau įgyvendinamos realybėje, jam suteikiama pakankamai didelė kūrybinė laisvė; žiūrovas instaliacijoje gali tiesiogiai patirti nekasdienišką erdvę, jis ateina pasiruošęs patirčiai, dažnai realybėje sprendžiamos funkcinės problemos čia sąlyginai netenka tokios reikšmės. 

Vienas iš sėkmingų parodos architektūros atvejų Lietuvoje - 2009 m. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios parodos Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970 (9 pav.) architektūros įgyvendinimas (autori ai aexn architektai – T. Grunskis, L. Miceika, R. Šimatonytė, I. Cicėnaitė ir J. Reklaitė). Iš Karališkojo Viktorijos ir Alberto muziejaus (Londone) atvežta paroda turėjo griežtą eksponatų skirstymą teminėmis dalimis. Lietuvoje architektams teko užduotis pritaikyti ekspozicinę erdvę šiai parodai Nacionalinėje dailės galerijoje, o siūloma architektūra reflektuoti parodos koncepciją. Žaidimo „laivais“4 ekspozicijos strategija, tematinis eksponatų skirstymas įgyvendintas sukuriant erdvinę instaliaciją – skirtingo dydžio spalvomis „užkoduotos“ geometrinės erdvės, tarsi nedidelio mastelio paviljonai galerijos patalpose, skyrė parodos dalis, leido žiūrovui laisvai rinktis judėjimo kryptį, estetinėmis priemonėmis simuliuojant erdvės pojūtį suteikė auditorijai galimybę pasijusti instaliacijos viduje. Architektūros instaliacijų analize ir atlikimu užsiimančios grupės Asymptote architektės Hani Rashid teigimu, „kadangi forma ir turinys instaliacijoje yra neatskiriami vienas nuo kito, galima sukurti tokias erdves, kuriomis bus peržengiamas didaktinis parodų aspektas“.

Iš dalies architektūros laboratorijos  bruožais pasižymėjo ir kai kurios šiuolaikinio meno parodos, kuriose sėkmingai bendradarbiavo menininkai bei architektai. Vienas tokių tarpdisciplininių, projektų - 2009 m. Šiuolaikinio meno centre pristatytos X Baltijos tarptautinio meno trienalės Miesto istorijos parodos.  Diskursyviai mieste vykstančius procesus, pokyčius bei pastebėjimus apie viešąsias erdves menininkų bei architektų akimis pristatė trienalės paroda Vilnius COOP (kuratorės Vera Lauf ir Ūla Tornau). Ilgą laiką miesto centre nenaudojamame pastate eksponuojama paroda ne tik pasiūlė naują funkcinę panaudą buvusiai visuomeninei erdvei, bet ir aktualizavo pastato atsiradimo kontekstą istorijos bėgyje, per šią problematiką atskleidė bendruomeninius ir privatizavimo sankirtos procesus mieste, pristatė skirtingų menininkų atliktus tyrimus Vilniaus mieste. Be to, parodos metu auditorijai taip pat buvo pasiūlyta dalyvauti kino peržiūrose, sociologų bei menininkų prezentacijose, tad savotiškai buvo sukurta ir platforma diskusijai, įgalinanti parodos lankytoją išgirsti skirtingų sričių specialistus bei išsakyti savo nuomonę.

Kitas dėmesio vertas pavyzdys – tai trienalės parodos Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos (kuratoriai Ann Demester ir Kęstutis Kuizinas, 2009 m.) elementas - architekto Valdo Ozarinsko pasiūlyta parodos Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) architektūra, kuri instaliacijos forma sprendė parodos eksponatų išdėstymo funkciją. V. Ozarinskas skirtingoms miesto istorijoms apjungti sukonstravo penktadaliu mažesnį ŠMC pastato modelį, erdvėje atkartojantį originalių salių sienų ribas. Įgyvendindamas darniai į ekspozicijos koncepciją įsiliejantį didelio masto pastato maketą, architektas turėjo galimybę eksperimentuoti menines ambicijas, tuo pačiu pasiūlydamas žiūrovui „kitaip“ patirti ŠMC parodų erdves.  

Parodinės praktikos, kuriose pasitelkiamos šiuolaikiniame mene naudojamos strategijos ir medijos, rodo, jog kalbant apie ribas tarp architektūros objekto parodoje ir parodos architektūros, ar tarp architekto ir menininko nyksta, o tarpdiscipliniškumas leidžia atskleisti tokius architektūros aspektus, kurie ne tik kelia klausimus diskusijai, bet ir leidžia permąstyti laike kintančią architektūros sampratą.

1Tradicinėmis šiame tekste vadinamos iki XX a. vyravusios parodos, kurių esminis tikslas yra rodyti, suteikti susižavėjimo pojūtį žiūrovui, o ne analizuoti reiškinius ir problemas, suteikti progą patirti ar susimąstyti.

2Architektūrą pristatančias parodas pradėjo rengti tokios kultūros institucijos kaip Niujorke esantis Modernaus meno muziejus (MoMA), Paryžiaus modernaus meno galerija Galerie L‘Effort Moderne, parodų rūmai Grand Palais, Amsterdamo Stedelijk muziejus.

3Kaip knygoje <...> teigia architektūros parodų kuratorė Kristin Fereiss, „architektūros parodose visada svarbiausia yra idėjų ir konceptų, o ne meno perteikimas. Neabejotinai didelę meninę vertę turinčius individualių architektų piešinius  galima laikyti maloniu pašaliniu parodos efektu, bet jie nebūtinai savaime pateisina jų eksponavimą parodoje“

4Žaidimas „laivais“, kuomet žaidžiantieji 10 x 10 langelių teritorijoje nusibrėžia savo „laivų“ ribas ir bando atspėti priešininko teritorijoje užkoduotus „laivus“, šios parodos atveju pasitelktas kaip informacinio karo, konkurencijos metafora.

 

Parengta pagal straipsnį URBANISTIKA IR ARCHITEKTŪRA / TOWN PLANNING AND ARCHITECTURE, 2011­35(1): 51–61, ISSN­1392-1630.

36