ALF 06
Detail of the poster for lecture series "Education". Poster by Vytautas Volbekas, idea by Ignas Uogintas
ALF 06
Paskaitų ciklo "Edukacija" plakato fragmentas. Plakato autorius Vytautas Volbekas, plakato idėja Igno Uoginto
ALF 06

Today I am going to talk about education in architecture and, in particular, the Studio-X initiative at the Columbia Graduate School of Architecture, Planning and Preservation (GSAPP). Created by Dean Mark Wigley, this initiative serves as a model for both globalization in education as well as the relationship between architecture and research.

Wigley calls for educating “the expanded architect,” challenging students to think outside of the bounds of what conventionally is possible in architecture, to use the radical thinking developed in architectural education in other spheres, even those quite removed from the built domain. In the second half of this talk I will discuss an example of how the expanded architect might function in terms of my own practice, the Network Architecture Lab. The global context is key for Wigley, who argues that “if we do not think about the future in and with all the transformative regions of the world, then we are not thinking about the future.” For Wigley, the huge geopolitical changes going on worldwide—globalization, the rise of China, the end of the Soviet Union, the development of Brazil, India, and so on—are not just political and economic transformations but also produce changes in both thought and architecture. In American universities, there have been fundamental changes as well. In the 1960s, virtually all the faculty and students in Columbia’s architecture program were white American males. Now American students and faculty are much more diverse as students from across the world come to study here. Consequently, addressing global changes has become a matter of greater urgency and Wigley proposes that instead of serving as a colonial enterprise with satellite campuses worldwide, the university can expand beyond its local condition to become a platform for establishing systems of cooperation.


Wigley’s approach to this is the development of the Studio-X program (“X” standing for experimental). The Studio-X global network is composed of nodes located in megacities, with facilities in New York, Beijing, Tokyo, Amman, Mumbai, Rio de Janeiro, Moscow, and Johannesburg. Each individual node is not a traditional classroom or studio venue, but may rather be ascribed to a global interface, a gallery, a library, a lecture space, a meeting room, an office, or a coffee bar. In various ways these elements combine to form each Studio-X node which in turn becomes a place for developing creative approaches to solve the most pressing problems of urban transformation. In theory, at least, each of the nodes becomes equally important and they all become centers of activity. Unlike say, New York University’s Global Programs, it is not meant to export leadership, education and research around the globe or to provide a place for study-abroad programs, but rather to understand that as much as Columbia has a great deal to offer, it also has a great deal to learn. The university advances as a learning institution as it expands into this network.

These images are of the global prototype Studio-X in the SoHo district of New York. It is located in 180 Varick Street, a building that is itself a kind of incubator for some of the most advanced architectural thought in the country—2 X 4 Design, Michael Sorkin, OMA, Toshiko Mori and other practices are located in the building. Studio-X is rather inconvenient to get to from the university’s campus, being located forty minutes away, and it is expressly not a place in which to teach or hold reviews. Rather, it is a place in which faculty work with students on research projects is conducted and, like every Studio-X node, has a busy schedule of events, lectures, and exhibitions. For Wigley, employing students to do research at Studio-X is a way of ensuring that they expand their knowledge, getting hands-on experience and learning about design outside of the school without being taken advantage of as unpaid interns in commercial offices. Where events, lectures, and exhibitions within the university typically appeal to students, those at Studio-X are for graduates who work in the many firms in SoHo, Chelsea, or otherwise nearby as well as a broader public audience. To accommodate these tasks, Studio-X is set up as an endlessly reconfigurable space with easily demountable desks.

If the New York Studio-X has been a successful prototype, expanding beyond that location was Wigley’s next step. Let’s look at some of these nodes, starting with Studio-X-Beijing. Columbia has many reasons to be in Beijing, with China growing exponentially and a number of faculty members already working there. For example, in 2009 Steven Holl completed his “Linked Hybrid”, a Beijing complex that addresses the massive growth, rapid change, and the opening up of the country. Given the crowding in Beijing, it’s appropriate that Studio-X-Beijing is small and seemingly hidden away, located in a factory building in a new art zone near the historical center of the city. Although I mentioned that Studio-X facilities do not host study-abroad programs where students spend a semester or a year in a foreign country, Columbia does send visiting studios to the Studio-Xs for a week at a time, as part of a scholarship program in which every student who attends GSAPP is reimbursed for travel abroad with one studio during their final year of education. Thus, a number of studios have already visited Studio-X Beijing, even as it has held competitions, symposia, exhibits, events, all attracting hundreds of local people.

Studio-X-Rio is in an historic townhouse in the city center. It offers another set of conversations and events that revolve around Latin America and an expertise in emerging creativity from around the globe. Studio-X-Rio also allows us to glimpse at how these centers might work financially, by approaching business leaders interested in bringing creative approaches to Rio from the perspective of digital and network technology. Although digital and network technology is explicitly the focus of the Studio-X program as a whole, the key location for it is Rio, since that is what the local condition calls for and produces funding for.

The Amman, Jordan facility is not a Studio-X but rather a “lab,” considered part of the network, but smaller than a typical facility, a mini Studio-X, if you will. The Amman lab is the only one that functions within another larger Columbia University center, being opened within the Columbia University Middle East Research Center in March 2009. In contrast to Rio, the focus of the Amman lab is historic preservation. So for example, the staff might undertake the exploration of some ruins and how one might preserve them in tandem with the historic preservation faculty. Beyond the focus on historic preservation, there have also been architecture design studios visiting the downtown, urban planning studios in poor neighborhoods and other activities held there.

These three examples of Studio-X nodes give a general overview of how the global network functions, but essential to understanding it are the labs that the school has built. Again, these operate outside of the traditional curriculum to conduct research that pushes the bounds of what architecture is. One of the oldest and most well-known labs is the “Spatial Information Design Lab” (SIDL) run by Laura Kurgan and Sarah Williams. This lab specializes in applying the architect’s spatial expertise towards geographic and cartographic issues, tackling complex problems through visualization. The most well-known of their projects is “Million Dollar Blocks,” done in collaboration with the Justice Mapping Center. In this project the SIDL argues that reducing crime by focusing on the areas with the highest crime statistics can be a misguided approach. Instead, they conclude that it is important to focus on the neighborhoods that prisoners come from, as that is where crime begins. So they look at the addresses that felons come from and identify city blocks in which the government spends more than a million dollars per year to house residents. The resulting amp allows the government and private institutions to rethink where prevention efforts should be targeted.

Living Architecture Lab, run by David Benjamin and Soo-in Yang specializes in responsive architecture. The lab’s premise is to develop architecture that senses and responds to the world. For example, in South Korea they created Living Light, a pavilion with skin that glows and blinks in response to the local air quality. Together with the SIDL, they used air pollution sensors to track what the impact was on air quality in the city before and after restrictions were put in to limit pollution for the 2008 Summer Olympics. Although the Living Architecture Lab takes on big issues, they also understand the virtues of small scale and published a set of books on flash projects to explore particular projects in architecture done for under a thousand dollars, which in the US is not a lot of money. 

The Network Architecture Lab

For the last section of the lecture, I wanted to focus on my lab, the Network Architecture Lab, founded in 2006. The lab’s premise is that the impact of digital, networking technology needs to be investigated carefully, even skeptically. Our sense of space has transformed completely and virtually every facet of our lives, from politics to friendship to how we watch movies to how we think of sex has been subject to transformation. I’m agnostic, if you will, in regard to technology and, indeed skeptical of the impact all of this is having on our lives.

The Network Architecture Lab’s focus is largely on invisible architecture, on the transformation that has left no visible traces on the city around us. The transformation involves what media theorist Paul Dourish calls “Hertzian Space,” the spatial dimension of the electromagnetic spectrum produced by our devices, e.g. the space of radio waves, the space of wireless technology, and even the maps traced by hidden network cables.

Let’s take a look at a series of projects that we have done. First, take the Infrastructural City, a book that I edited and that the lab designed and produced maps for in 2008. This book is the culmination of years of research into Los Angeles, the city that epitomized the big infrastructure of the modern era, existing only because of aqueducts that bring the water from hundreds of kilometers away as well as the over eight hundred kilometers of freeways within it. The city exists because of electric lines that bring it power all the way from both Nevada and Washington State. This is a city that does not naturally exist, it is a city that is on a massive life support mechanism. And yet, in a way, every city is like that. Vilnius, after all, faces similar challenges, such as having to rely on gas from overseas. In the book, I hypothesize that you cannot build that kind of infrastructure anymore in a developed country. There is a mass of political impasse that prevents it. Rich or poor, people don’t want big infrastructure projects in their yards. Any time a big project is proposed, incredible road blocks are set up against it . Politically speaking, this is a major problem for us as a country. But what’s interesting is that some planners understand this condition and incorporate it into their work. In Los Angeles, planners realized that if they add another lane to an existing freeway that will cost a billion dollars a mile. In seven years, however, the freeway will clog as badly as it had clogged before the lane was added. So instead, they incorporate the traffic jam into their strategy, understanding that people generally will not live more than 45 minutes away from where they work. If the jam means it’s harder to go the extra distance, then people move or get new jobs. So there is a kind of feedback effect where the jam itself is no longer seen as a problem to solve but rather as a condition that can be incorporated in the planning process. As we look at the city we see more of these kind of feedback effects in the development of smart infrastructures, that is traditional infrastructure augmented with sensors and computers.

Another project we did was a book called “Networked Publics,” initially begun at the Annenberg Center for Communication at the University of Southern California (University of Southern California) and finished at Columbia. I was hired at the Center for a year, right before I came to Columbia, to run a research group looking at sociological and cultural aspects of what today’s technology was bringing us. Moreover, as we developed the book, we augmented it with a series of panels on the book’s topics at Studio-X, working with Domus magazine to create a hybrid lecture with audience interacting with us using live streams. People in places like Helsinki, Chicago, Washington D.C., Columbia, and Australia watched it and responded using Twitter. In turn, the response was fed back into the event in the form of questions that the panelists responded to. After the panels, we asked people throughout the world to respond with unsolicited pieces which we then gathered together, reviewed and worked with Domus magazine, which published them on their website. So this became a kind of feedback effect in which we tried to incorporate as many ideas as we could.

At times we do actually produce more familiar designs on an urban scale. In 2010, we competed in a worldwide competition to redesign Long Island, New York. Our proposal was that if you want to redesign Long Island, you need to think about it in terms of infrastructure, ecology and networks, and to undo some very commonly held ideas about what you must do with urban planning. First of all, we noticed that Long Island still gets its water from an aquifer underneath it. We decided that since the aquifer was currently being polluted out of existence and that getting water from elsewhere was prohibitively expensive, we’d have to decide which part of the aquifer to keep and figure out a way to rapidly depopulate the land above it. We also found out that some areas of Long Island are thriving and others not. Many of the areas that are not doing well are above the aquifer. So we proposed that rather than trying to revive these communities, we should abandon them through tax incentives and regional planning in favor of densifying some of the older suburbs close to the city that are now increasingly being populated by recent immigrants. These suburbs are already places to which Indian, Portuguese, and Spanish immigrants move. We decided on a few key overall moves. First, we suggested that within these suburbs, we could also mimic that strategy of selective depopulation that we introduced on the island-wide scale. We’d turn the depopulated parts into parks while densifying the centers. We also proposed that the ethnic identity of the suburbs be celebrated so that the centers would become filled with radical typologies from immigrant culture, such as, for example a mini driving golf courses on top of a parking garages. This seems odd to us, but if you are in a Korean neighborhood in Korea or in the United States, it is absolutely normal. In other words, we set out to promote ethnic diversity across the territory, not across an individual community, thus encouraging these neighborhoods to be greater communities while also serving as destinations for dining, shopping, and entertainment.

Finally, I’ll briefly mention a project we took on at the New Museum of Contemporary Art in New York. We were invited to participate in “The Last Newspaper” exhibit, a show in which artists looked at the fate of the newspaper. My collaborator Joseph Grima and I decided to focus on how newspapers’ readership is changing. We are increasingly reading newspapers on devices—iPads, smart phones, and so on—and we’re getting very targeted ideas of the news, algorithms ensure that we see only things we want to read. Moreover, news is becoming something very private. In the past, people would read newspapers in public, thus performatively announcing the importance of being an informed citizen. So we sought to find ways to revive the newspaper. Joseph had noticed how in China people read newspapers posted on walls outside. I also remembered from my childhood in Chicago. We found that newspapers were often hung in public on walls outside newspaper offices, so that people could read them. In the 19th century, with the spread of mass literacy and cheap paper, cities like New York and Paris were filled with literature, filled with words. So we imagined a newspaper that could be hung in public and established a newspaper office in the gallery, bringing staff, an office, even a typewriter on which the visitors to the show were asked to write letters to the editor. I decided that we really needed to think not of a new newspaper each week, but a new section each week, edited by a different group to reflect on the role of the newspaper in shaping architecture and urbanism. Taking some examples, Netlab produced the “City” section to look at the way the New York Times operated in New York City during the blackout in 1977, how they interacted with the public and continued to be published and what its effects were. The concept was to work with the graphic designer Neil Donnelly to imagine that this paper wouldn’t just be read, but would also be hung in public. Each one of these is an individual issue, with a different graphic layout and is designed to be read on the wall. We imagined we’d post this all over New York City, although it turned out that didn’t happen. We found out, after starting the project, that it was actually illegal to do that, except on temporary walls surrounding construction sites. The problem there is that the posters hung on those walls are done with the permission of the building contractor, which often were mafia-controlled. So, the options seemed to be that we could have our knee caps broken by the mafia or fined 35,000 dollars per incident. We applied to the Metropolitan Transit Authority to have it hung on various job sites they had and eventually we made it through the paperwork, but by then it was November and it was too cold. We also underestimated how long it would take to hang these things, because it’s actually quite hard to hang them. In the end we reflected on how the difficulty of posting such things changes the relationship of public documents and the city.

The point of the New City Reader was that we wanted to investigate the interaction of media, the city, and architecture. After all, the buildings by Zaha Hadid, Frank Gehry and so forth are being built partly to appear in the news, and partly to get the builder’s name in the news. So newspapers and architecture are very tied together. Newspapers are players within the city. They play a key role in the urban realm. And, of course, with newspapers being greatly impacted by new media, we were interested in how these things would work together.

This talk has been a brief overview of the Studio-X and labs initiatives at Columbia. Together I hope that this provides an understanding of how the education of the expanded architect might progress and how GSAPP is experimenting with new models of education and research.

ALF 06

Šiai paskaitai buvau pakviestas pakalbėti apie švietimą. Darbuojuosi keliose srityse – be to, kad esu Henning Larsen įmonės partneris, esu dirbęs Foster and Partners, dar ir dėstau nuo pat tų laikų, kai baigiau studijas. Per 8 metus dėsčiau trijose mokslo įstaigose: Danijos Karališkoje menų akademijoje, Bartletto Architektūros mokykloje (Londono universiteto koledžas) ir Lundo architektūros mokykloje. Taip pat supratau, kad mano architektūrinė praktika tapo tarsi savita mokslo įstaiga. Šiame kontekste, manau, kad MAP (Architektūros galimybių vadovas) irgi yra tam tikra mokykla. Todėl noriu pažvelgti į save kaip pedagogą, užduodamas sau klausimus: kaip mokau, ko mokau ir kodėl?

Pedagoginę veiklą mėginsiu pristatyti atsižvelgdamas į taikomus skirtingus metodus – kaip ir kodėl aš ją vykdau. Pavyzdžiui, pastaruosius penkerius metus Danijos Karališkoje akademijoje užuot vadovavęs studijinei praktikai, rengiu kūrybines dirbtuves. Tos dirbtuvės – tai septynios dienos itin intensyvaus darbo, laikantis konkretaus veiksmų plano ir darbotvarkės. Lundo architektūros mokykloje vedu visą semestrą trunkantį „Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžių“ magistrantūros projektavimo kursą – tai viena pagrindinių mūsų architektūros biuro kompetencijų. Bartletto architektūros mokykloje dėstau bakalauro studentams kursą, kuris visada trunka du semestrus, o tai labai ilgas laiko tarpas ir reiškia, kad jam turi būti taikomos kitokios mokymo metodikos. MAP (Architektūros galimybių vadovo) projektas trunka lygiai šešis mėnesius, skaičiuojant nuo pat pirmosios dienos ir baigiant data, kada jis atiduodamas spausdinti. Ekstremalios aplinkos kursas ir Architektūros institutas tam tikra prasme yra vienas kito dalis. Jo metu vykdomuose projektuose dalyvauja daugybė studentų ir praktikantų. Šie projektai tapo įdomia mokymosi dalimi ne tik studentams, bet ir man pačiam.

Septynių dienų trukmės dirbtuvės

Jeigu reikėtų sugalvoti pavadinimą šioms kūrybinėms dirbtuvėms, tai jis būtų „Edukacija kaip pozityvus griovimas“. Kodėl tai sakau? Dirbtuvės, kurias vedu studentams Danijos karališkoje menų akademijoje paprastai prasideda tuo, kad studentai turi subrandinti norimo statyti pastato idėją. Paprastai tuo metu jie jau būna apsilankę būsimoje statybvietėje ir pamėginę apsibrėžti programą. Bet dar nepradėję projektuoti. Esame sutarę, kad į dirbtuves metu jie ateina sukurti šiek tiek chaoso. Ką būtent turiu omenyje, sakydamas „chaosas“? Tai pasireiškia įvairiais būdais. Paprastai studentas kurdamas semestro projektą, dirba daugiau ar mažiau savarankiškai – taip pat ir Danijos Karališkoje menų akademijoje. Skiriamas laikas idėjoms aptarti, išdiskutuoti, apmąstyti, o tada – braižymui. Bet kartais tas idėjas būna ypač sunku perkelti ant popieriaus. Aš manau, kad iš tiesų reikėtų daryti visai atvirkščiai – aprūpinti studentus įvairiais įrankiais ir išsakyti pastabas apie jų projekto scenarijus ar metodikas. Taigi, mes susitelkiame tik į vieną projekto aspektą, visi susirenkame vienoje auditorijoje ir septynias dienas dirbame po 17 valandų per parą. Nors iš tiesų gal kiek mažiau – pirmoji diena skirta pristatymui, o paskutinė – kritikos išsakymui. Tad, iš tiesų studentai turi penkias dienas. Dirbame atvirkštine tvarka, panašiai kaip atvirkštinio konstravimo atvejais: pirmiausia apmąstoma problema, kaip ją galima išspręsti, o tada – tiesiog jos įgyvendinimas. Nekalbėsiu apie projektą, jeigu neturėsiu jo prieš akis. Nenoriu apie jį nieko girdėti, jeigu jis dar neįgavęs tam tikros formos. Tad idėja yra rankas naudoti kaip pagrindinį įrankį, kad susigyventum su savo projekto kūrimo metodika. Esu įsitikinęs, kad užduotys taip pat gali mokyti, ir labai tiesiogiai. Jeigu mąstote: „Noriu, kad šis fasadas judėtų, reaguodamas į saulės šviesą“, puiku, tačiau kitą kartą mums susitikus jau norėčiau matyti, kaip tai veikia. O jeigu kils kokių sunkumų, galėsime kartu pamėginti juos išspręsti. Dažnai aš nė nežinau, kaip įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, bet dirbdami kartu su studentais atrandame reikiamas technologijas ar sprendimus. Kokias keturias ar penkias dienas auditorija tampa vieta, kurioje labai sunku būti. Tačiau pastebėjau, kad kai žmonės dirba vienas greta kito, jie vienas kitą moko, dalinasi žiniomis. Jie mato, ką daro kiti, dalijasi sprendimais ir padeda vieni kitiems. Įrankius, kurių patys nenaudoja, pasiūlo kitiems, o sprendimus, kuriuos vieni atmetė, žiūrėk, vėliau panaudoja kiti. Toks artumas ir sutelktumas neretai tampa puikia priemone projektavimo procesui paspartinti. Tam tikra prasme, turi nerodyti nepasitikėjimo ir studentų paprašyti laikytis šio nerašyto susitarimo: mes mėginsime ir artimiausias septynias dienas laikysimės būtent šių taisyklių. Visai nesvarbu, ar pradžioje tai tau labai nepatinka, o gal, priešingai, esi tuo sužavėtas, idėja yra pasitelkti kitą architektūros kūrimo ar projektavimo būdą, ir nesvarbu, ar vėliau jį panaudosi. Bent jau turėsi dar vieną kūrybos įrankį savo arsenale.

Kodėl tai įdomu? Manau, visa tai įgalina studentą patikėti, kad, nors ir ką jis arba ji įsivaizduotų, viską galima įgyvendinti. Iš pradžių jie visi sako: „Negalėsiu to įgyvendinti“, bet vos po penkių dienų tai įvyksta. Pavyzdžiui, viena iš studenčių projektavo greta ežero esančioje vietovėje. Ją labai sužavėjo kaip konstrukcijoms ir sienoms besugeriant drėgmę formuojasi kristalų struktūros. Jai rūpėjo sužinoti, kas atsitiktų, jeigu tos kristalų struktūros išaugtų labai didelės ir visiškai užvaldytų erdvę. Parodžiau jai, kaip auginami įvairūs kristalai. Tada ji ėmė žaisti su skirtingais jų dydžiais, ir galimybėmis, kaip gali būti kuriamos erdvės. Ji nufilmavo, kaip auga kristalai, kokios erdvinės savybės gali susikurti. Kai ji baigė projektą, jis netikėtai man priminė tikrus kristalų urvus Meksikoje. Tada mes netikėtai supratome, kad tai, ką ji manė esant būdu išmėginti galimybes, gamta jau daro tūkstančius, o gal net milijonus metų. Mano galva, architektūrinė kalba, sukurta beauginant kažką erdvėje ne visai pagal mūsų erdvės kūrimo tradiciją, gali būti išskirtinai originali.

Turiu pasakyti, kad visus tuos metus dėstydamas Danijos Karališkoje menų akademijoje, suformavau savotišką tradiciją, kad atėję į šias kūrybines dirbtuves, studentai supranta, kur pateko, kad kurį laiką jiems neteks miegoti. Nors iš pradžių buvo sunku – studentai labai nusimindavo, susierzindavo ir netgi mėgindavo skųsti mane dekanui. Na, kartais taip nutinka. Manau, taip yra dėl nusistovėjusių švietimo metodų, tradicijų, formuojančių jų supratimą apie tai, koks turėtų būti mokslas ar projektas. Tačiau dažniausiai mums sekasi puikiai ir mes kartu mokomės. Būna, kad nė aš nežinau, kaip išspręsti jų sugalvotą idėją ar realizuoti viziją. Leidžiamės į šią kelionę kartu. Tada imu skambinti visiems pažįstamiems mokslininkams ar mechanikams ir klausinėti: „Labas, vienas mano studentas sugalvojo tokį beprotišką dalyką! Kaip mums jį įgyvendinti?“ Pasitaiko, kad kartais taip ir neatrandame sprendimo, kaip tai realizuoti, ir tai nėra problema. Galų gale, man nėra taip jau svarbu, ar tai bus įgyvendinama, ar ne. Svarbiausia yra visiškas atsidavimas sumanymui ir noras jį realizuoti. Bet būna ir taip, kad studentai pasiūlo dalykų, kurie iš pradžių man atrodo neįmanomi, bet vėliau jie mane nustebina, imdami ir įgyvendindami juos.

Ekstremalios aplinkos ir ateities kraštovaizdžiai

Ekstremalios aplinkos tema man yra nepaprastai svarbi. Iš karto turiu pasakyti, kad ekstremali aplinka niekaip nesusijusi su nelaimingų atsitikimų scenarijais. Ekstremalios aplinkos kursas, kurį Lundo universitete dėstau ketvirto ir penkto kurso magistrantūros studentams, dar vadinasi „mokymasis per tyrimą ir hipotezių kūrimą“. 

Pirmiausia noriu pažymėti, kuo įdomios ekstremalios aplinkos. Jeigu neketini visą laiką gyventi vilkėdamas astronauto kostiumą, vienaip ar kitaip susidursi su mūsų aplinkos problemomis. Kai kurios iš jų tikrai ekstremalios. Jos nebūtinai susijusios su orais. Žinome, kas nutinka per žemės drebėjimą, pavyzdžiui, Haityje. Vis dažniau pasitaiko situacijų, kai žmonės yra priversti gyventi negyvenamoje erdvėje ir iš naujo perkurti savo aplinką.

Kai kurios stichinės nelaimės, o kartu ir su jomis susijusios situacijos, nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, Luizianos valstijoje, JAV, ir toliau gyvena žmonės, nors žino, kad bent du ar tris kartus bet kuriuo metų laiku gali kilti uraganas. Jų gebėjimas greitai atsitiesti po nelaimės neįtikėtinas. Tačiau aš nesuprantu, kaip kai kurie architektai sugeba kiekvieną kartą atlikti vis tuos pačius veiksmus ir nuolat statyti tuo pačiu būdu. Mes nekeičiame, pavyzdžiui, nuolat potvynio užliejamų infrastuktūrų. Susiduriame su neįtikėtinomis naujomis realybėmis ir nebūtinai dėl to, kad keičiasi klimatas. Paprasčiausiai mūsų tiek daug, kad vėl pataikome į savo pačių pėdsakus ir už jų užkliuvę suklumpame. Štai Islandijoje išsiveržia ugnikalnis ir transporto sistema visiškai paralyžiuojama vien todėl, kad stichija paveikia vieną stambiausių susisiekimo kelių. Tada visi staiga suvokia, kaip esame priklausomi nuo tokio trapaus dalyko kaip lėktuvas. Tai paveikia net verslą ir akcijų biržas.

Dar egzistuoja griūties scenarijai, nes kartais statome per greitai arba ant nestabilių pamatų. Teko būti Tokijuje per žemės drebėjimą. Tada gyvenau sename name, pastatytame kokiame šeštajame dešimtmetyje. Namas visas medinis, net mačiau kaip jis juda pirmyn atgal, judėjo visas medinis jo karkasas. Jeigu kuris nors jo elementas būtų neatlaikęs, tą dalį būtų buvę įmanoma pašalinti ir įdėti naują, įstumti ir sutvirtinti, nes taip veikia tradicinė japoniška medinė konstrukcija.  Bet štai, išeini laukan ir pamatai, kaip trupa šiuolaikiniai betono ir stiklo fasadai, kuriuos belieka tiesiog nugriauti. Tada mąstai: „Kas gi čia įvyko? Ar mes ką nors pražiūrėjome procese? Gal tiesiog pamiršome, kad kai kurios konstrukcijos pasižymi kur kas didesniu atsparumu tam tikroms ekstremalioms sąlygoms?“

Malagoje (Ispanijos pietuose) ir tam tikrose Italijos vietose tūkstančiai kvadratinių kilometrų dirbamos žemės yra padengta plastiku, tokiu būdu ją pritaikant pomidorų auginimui. Argi ne absurdiška? Kodėl? Argi negalėtų būti kaip nors kitaip? Jeigu, norint išauginti pomidorų, žemė turi būti padengta plastiku, tai gal galima ją ir kuo nors kitu padengti, ar auginti kokią nors kitą kultūrą? Man tai jau ekstremalus scenarijus, dirbtinė ekstremali aplinka, kurioje norėčiau pamatyti ir kitų alternatyvų, kaip auginti daržoves. Mes taip pat išgauname daugybę išteklių. Mums reikalinga energija, bet vėliau nebežinome, ką daryti su jos gamybos atliekomis. Onkalo vietovė Suomijoje – milžiniška branduolinių atliekų saugykla. Ką reiškia šios erdvės? Ką reiškia tokia ekstremali aplinka? Kas slypi net už paprasčiausio sąvartyno? Turime siurbti naftą, na, ir siurbiame ją, kiek tik leidžia jėgos. Visas procesas primena plūduriuojantį miestą, siurbiantį visą planetą į save, o kai kas nors nepasiseka... žinome, kas tada atsitinka.

Visa tai iš tiesų mane domina, nes tai yra „mano daržas“, mano tikrovė. Lunde kiekvienas žmogus kažką projektuoja savo kieme – kur puiki dirbamoji žemė, nuostabus Švedijos kraštovaizdis. Negaliu įsivaizduoti, kaip įmanoma būti studentu šiame pasaulyje ir nebūti pasaulio dalimi, negalvoti apie jį kaip apie savo kiemą. Būtent toks yra šio magistrams dėstomo kurso tikslas.

Pateiksiu šio kurso studentų darbų pavyzdžių. Štai vienas gilinasi į Černobilį ir radiaciją. Kitas dirba prie Nevos ežero, itin užteršto, kuriame smarkiai trūksta deguonies, projekto. Dar vienas tyrinėja kopas ir nuolat judančius kraštovaizdžius, siekia išsiaiškinti, kaip statyti iš smėlio. Dar vieno studento darbas susijęs su kintančia studentų populiacija. Mat net 40 % visų Lundo gyventojų sudaro studentai, taigi didelė jų dalis kasmet išvyksta, ir atvyksta nauji žmonės. Štai jums ir ekstremalus scenarijus – kaip pasipildo ir pasikeičia socialinis kontekstas.

Pirmiausia, pačioje kurso pradžioje, studentai atlieka tyrimą. Įdomu nukreipti studentus iš pradžių atlikti tyrimą, užuot leidus jiems iš karto pradėti projektuoti. Tyrimo metu jiems kyla naujų klausimų, o projektiniai sprendimai yra pagrįsti tyrimo metu surinkta informacija ir atradimais. Jie surenka tam tikrą faktinę informaciją, o tada, ja remdamiesi, priima sprendimus.

Pavyzdžiui, minėtas studentas, kuris tyrinėja Černobilį. Pirmiausia jis išsiaiškino, kurioje pasaulio vietoje tas Černobilis yra, plane pasižymėjo, kur yra įvairūs aplinkiniai kaimai, atstumus tarp jų ir radiacinio užterštumo procentą. Jis sužinojo, kad kai kurie žmonės grįžta į tas vietas. Černobilyje kai kurie įrenginiai vis dar veikia ir ten kasdien dirba apie 3000 mokslininkų. Tai pirmoji radioaktyvi katastrofa žmonijos istorijoje, leidžianti pamatyti tokios nelaimės padarinius. Studentas taip pat išnagrinėjo branduolinių jėgainių situaciją pasaulyje – jų kiekį ir pasiskirstymą, atomo branduolio dalijimosi procesą, jo pavojus ir naudą. Jis ėmė gilintis į radiacijos poveikį žmogaus organizmui. Juk labiausiai Černobilyje užterštas ne oras, bet apšvitintas dirvožemis. Galima kvėpuoti normaliai, bet cezis išlieka dirvožemyje ir tai didžiulė problema. O žmonės į Černobilį grįžta, todėl ir jo projektas pamažu ėmė virsti tikrove. Jie sodina bulves toje apšvitintoje žemėje... ir tik todėl, kad tie žmonės tiesiog norėjo grįžti į savo gimtąsias vietas. Be to, Černobilyje plėtojasi turizmas. Štai jums ir architektūrinis klausimas: vietiniams nėra sąlygų saugiai užsiauginti bulvių, keliautojams ar turistams nėra ceziu neužterštos žemės, kur jie galėtų saugiai apsigyventi. Ten dirbantys mokslininkai yra priversti keliauti 500 kilometrų kiekvieną kartą, kai pakyla radiacijos lygis, nes ten nėra saugių gyvenimo sąlygų ir infrastruktūros. Taigi, studentas ėmė plėtoti projektą – nuo žemės pakeltą landšaftą: virš senojo lygio pakeliamas naujas neužterštos žemės sluoksnis taip, kad mokslininkai po juo gali toliau vykdyti savo tyrimus, o jame žmonės augina bulves. Bet būtent atlikus tyrimą, šiam studentui pradėjo aiškėti projekto apimtys ir tai tikriausiai svarbiausias dalykas. Tyrimo metu kyla daugybė klausimų. Šią metodiką mes ir naudojame MAP’e. Išsirenkame tam tikrus klausimus ir imame galvoti jiems atsakymus: „Ar tai daryti bus įdomu?“, „Ar galime tam pasiūlyti architektūrinį sprendimą?“ – tokiu būdu taikydami alternatyvią ir kritinę nagrinėjamos problemos prieigą.

Bartletto architektūros mokykla

Bartletto architektūros mokykla – tai nuostabi, ilgametes tradicijas puoselėjanti mokslo įstaiga. Tam tikra prasme, mokymasis joje neturi ribų, siūloma daugybė skirtingų dalykų kursų. Kai kurie iš jų itin pragmatiški, jų tikslas – išmokyti priimti konkrečius sprendimus ir sprendinius. Kiti susiję tik su virtualia produkcija ir filmais. Kiti – su momentiniais efektais. Šioje mokykloje studentams atsiveria platus įvairiausių galimybių spektras, kaip reaguoti į supančią tikrovę, visiškai neribojant savęs ir klausiant – „ar tai tikrai tai, ką noriu daryti?“ Jei taip, tada įrodyk, išmėgink, išplėtok. Bartletto architektūros mokyklos bakalauro pakopos studentai orientuojasi daugiausia į darbą konkrečioje vietoje. Tokia šios mokyklos tradicija. Pavyzdžiui, mes su mano kurso studentais vykome į Veneciją tyrinėti potvynių. Anksčiau Veneciją apsemdavo tik du ar tris kartus per metus, bet dabar potvynis neatslūgsta ištisus du mėnesius – lapkritį ir gruodį. Paprastai potvynio vanduo pasiekia vadinamąją acqua alta ribą – kai jūros lygis pakyla beveik du metrus. Norėjome suprasti, kas tai yra. Ne tik iš nuotraukų, bet iš tiesų ten nuvykę išsiaiškinti, kas vyksta, kai tavo gatvė paprasčiausiai dingsta ir nebematyti skirtumo tarp gatvės ir vandenyno. Dalyvavome keliuose tyrimuose kartu su profesionaliais specialistais, siekdami išsiaiškinti Venecijos gatvių topografiją ir topologiją, kaip kai kurios gatvės yra išsaugomos, o kitas – tiesiog apsemia potvynis.

Mums buvo nepaprastai įdomu, architektūriškai mąstant, išsiaiškinti, su kokia tikrove susiduria Venecijos gyventojai. Tai tikrovė, kurioje realiai projektuoji. Tai tikrovė, padedanti kitaip suvokti pasaulį. Po šio tyrimo studentų sukurti projektai, žinoma, buvo daug radikalesni. Jie mėgino apgyvendinti apleistas naftos gavybos platformas, perdirbti užterštą vandenį, sukurti dirbtinius krioklius, kurie taptų kraštovaizdžio dalimi. Tačiau svarbiausia buvo metodika – patirtį susieti su erdve.

Architektūros studija

Dar viena vieta, kur, manau, daug mokomės, taip pat mokome kitus, yra mūsų studija. Vadinu tai „mokymusi statant ir eksperimentuojant“ ir tai neretai yra visų drauge išgyvenama patirtis. Stažuotojai, kiti architektai – visi verdame viename katile. Tiesiog keliaujame kartu ir žiūrime, kur mus tai nuves.

Papasakosiu apie vieną išskirtinių idėjų – „Pynimo projektą“. Tai viena iš tų, taip vadinamų, „o kas, jeigu“ istorijų. Daugelis tokių istorijų mūsų studijoje prasidėjo nuo tyrimų, taip ir nedavusių pageidaujamų rezultatų... Nors ne veltui tuos kalnus vertėme – juk kartu ir šio bei to išmokome. Kiti pasibaigė sėkmingiau. O šis projektas prasidėjo, kai aš susižavėjau sena pynimo iš vytelių tradicija ir negalėjau atsistebėti, kokia standžia ir tvirta konstrukcija pasižymi pinti krepšiai. Paprastai jie pinami kokiam nors konkrečiam tikslui ar funkcijai – nešioti vaisiams ar akmenims, gaudyti žuvį ir pan. Mane labiausiai sužavėjo standumas, sukuriamas geometrijos ir medžiagos. Pintiems daiktams pagaminti nenaudojami jokie klijai, varžtai ir ši konstrukcija stabili tik dėl trinties. O ji gali būti labai standi ir tvirta. Kartą susidūriau su vienu japonų pynėjų darbu, kuris buvo gerokai nutolęs nuo įprastos krepšio funkcijos. Man tučtuojau kilo klausimas: o ką, jeigu panaudotume šį būdą naujos konstrukcijos kūrimui? Priėmiau iššūkį – o ką, jeigu konstrukciją tiesiog nupintume? O jeigu panaudotume ją gyvenamosioms erdvėms kurti? Ar tai įmanoma?

Egzistuoja šimtai skirtingų pynimo raštų, ir mes pradėjome tyrinėti tuos, kuriuos būtų galima panaudoti architektūrinių erdvių formavimui. Uždavėme klausimą: kas atsitiktų, tokiai konstrukcijai suteikus pamatą? Kas atsitiktų, jeigu ją sumontuotume po žeme? Mąstėme, kaip parengti architektūrinius sprendinius, ir išsiaiškinome, kad kuo labiau išlenki pintą konstrukciją, tuo tvirtesnė ji tampa. Kuo daugiau kampų – tuo ji standesnė. Ėmėme bandyti skirtingas medžiagas. Pavyzdžiui - laminuotą medį ir plastiką. Pradėjome bandymus, bet patyrėme visišką nesėkmę, nes tiriamų medžiagų savybės nepasižymėjo lankstumu. Net ir po šešių mėnesių atkaklaus darbo, pastangų sukurti maketą, jis nepavyko. Vis dėlto iš viso to šis bei tas išėjo. Mes pagaliau supratome, kaip veikia pynimas. Atradome būdą, kaip sukurti reikiamo tankio konstrukciją, nes jau galėjome kontroliuoti medžiagos, iš kurios planavome pinti, storį ir plotį. Tai panaudojome kaip orientyrą kitiems maketams. Parengėme nedidelio paviljono architektūrinį pasiūlymą, tikėdamiesi, kad sugebėsime jį realizuoti.

Šiaurės šalių ir Kinijos kultūrinių mainų parodos „Notch“ organizatoriai pastebėjo pintą konstrukciją mūsų interneto svetainėje, susisiekė su mumis ir paprašė: „Labas, Davidai, ar gali ir mums tokį sukurti? Kitą mėnesį?“ O aš atsakiau: „Aišku!“ Ir štai mes vėl visi kartu mokomės. Pasakiau: „Puiku, dabar mes kursime scenarijų, panašiai, kaip aš tai darau su studentais.“ Dabar turėsime gyventi pagal mano taisykles ir šią problemą išspręsti. Tai padaryti į Kiniją išsiunčiau stažuotojų grupę, ir jie puikiai atliko savo darbą. Pekine pasirinktas bambukas kaip statybinė medžiaga nekėlė jokių abejonių, nes jo ten apstu, jis yra pigus, prieinamas ir, žinoma, pasižymi atitinkamomis savybėmis. Tai buvo mokymosi patirtis, nes mes turėjome viską išbandyti ir pastatyti. Galiausiai, sugebėjome tai padaryti. Vis dar negaliu patikėti, bet mūsų statinys stovi priešais Kengo Kuma parodų rūmų pastatą. Manau, tai puiki istorija ne tik todėl, kad jis buvo pastatytas, bet ir todėl, kad atsidūrėme tokioje situacijoje, kai turėjome kažką daryti, todėl, kad pasakėme „taip“. Jeigu nebūčiau buvęs toks naivus, tikriausiai būčiau pasakęs: „Na, ką jūs, mes to nedarysime.“ Ir mes nė nebūtume pabandę.

MAP - Architektūros galimybių vadovas

Štai priėjome prie Architektūros galimybių vadovo, angliškai – MAP, Manual of Architectural Possibilities, iš kurio kilo dauguma tyrimais paremtų metodikų, apie kurias šiandien kalbėjau. Sukūriau MAP’ą, nes norėjau pristatyti pasauliui visas tas beprotiškas idėjas, kurias sugeneravome ir įgyvendinome mūsų studijoje. Nenorėjau kurti dar vieno internetinio puslapio, kuris būtų tiesiog pasimetęs tarp daugybės kitų. Norėjau kažko tokio, kas mus ribotų, tam tikra prasme suvaržytų. MAP’o pagrindinė mintis – per idėjas išprovokuoti diskusijas, tas „O kas, jeigu..“ situacijas ir sudaryti galimybes žaidimui, bandymams. MAP’o tikslas nebuvo pateikti atsakymus, sprendimus ar suburti kokį nors naują judėjimą, bet tiesiog paskatinti diskusiją ir dialogą. Mano MAP’o suvokimas buvo gana konkretus – tyrimas prieš pradedant projektuoti, bendradarbiavimas su mokslininkais ir specialistais prieš pradedant kurti bet kurią erdvę. MAP’o vykdymui turime nustatę griežtas taisykles. Trys mėnesiai vien tyrinėjimų, per kuriuos niekam neleidžiama braižyti. Kai jau subręsta tam tikra dalis klausimų, susirenkame ir aptariame, kas atrodo aktualu. Mes iškeliame klausimus, nusprendžiame, kuriuos iš jų būtų įdomu išsiaiškinti, pamėginti išspręsti taikant architektūros kalbą ir pradedame projektus. Kai kurie iš jų yra humoristiniai, kai kurie – kritiški, kiti – pragmatiški. Bet idėja tokia: pamėginti reaguoti į klausimus, kilusius tyrimo metu. MAP – tai sulankstomas A1 formato popierinis žemėlapis. Vienoje jo pusėje aprašytas tyrimas, o kitoje pateikiami projektai. Dėstau kartu su Peteriu Cooku ir man labai pasisekė, kad jis parašo įvadą kiekvienam leidinio numeriui.

Pavyzdžiui, MAP 001, pavadintame „Antarktika“, mes apibūdinome Antarktikos geografiją, topografiją, pamatines uolienas ir atskiras šio žemyno dalis. Mes sužinojome, kaip skyla ledkalniai, išmokome specifinį žodyną apie ledkalnius, netgi sužinojome apie skirtingas snaigių rūšis ir kaip jos susiformuoja, šio kontinento klimato sąlygas, florą ir fauną, jų gyvybinius ciklus iki pat vadinamųjų ekstremofilų – organizmų, kurių išgyvenimo sugebėjimai daugybės laipsnių minusinėje temperatūroje stebina.  Sužinojome, kokia buvo pirmoji ir kokia naujausia konstrukcija, pastatyta šiame kontinente. Įsigilinome netgi į Antarktidos politinę padėtį, kuri yra labai specifinė. Visi reiškia pretenzijas į šį žemyną, tačiau jis nepriklauso niekam. O kaipgi statyba? Kaip čia statyti pastatus? Ar galima statyti iš sniego? Kokios medžiagos jau buvo panaudotos? Plane pažymėjome kiekvieną čia esančią stotį. Tada įgyvendinome keletą projektų, pritaikytų šiai tikrovei ir atsakančių į klausimus, kuriuos išsikėlėme.

Antrojo numerio MAP 002 tema buvo „Karantinas“. Ką karantinas turi bendro su architektūra? Pradėję tyrinėti, supratome, kad jis neįtikėtinai susijęs su architektūra. Pasaulyje visada buvo ir bus erdvės, skirtos sulaikymui. Jos susijusios su virusų, užsikrėtusių asmenų ar gyvūnų sulaikymu ir kontrole. Ir tai yra erdvinės konstrukcijos. Mes įgyvendinome keletą projektų, susijusių su šia tema, kritiškai ją analizuojančių.

Baigdamas noriu pasakyti, jog manau, kad mokymosi ar mokymo patirtimi yra persmelkta viskas, ką mes darome, ypač tai, ką darau aš. Ar dirbčiau studijoje, ar mokymo įstaigoje, aš ne tik mokau kitus, bet ir pats mokausi. Manau, kuo daugiau sau užduodi klausimų apie mūsų aplinką, kuo daugiau kvestionuoji viską, kas tave supa, tuo drąsiau ir įdomiau sąveikauji su tikrove. Nes nieko nėra liūdniau nei tiesiog priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir nekelti jokių klausimų. Labai jums dėkoju už dėmesį.

ALF 06
David Garcia – What Exists is a Small Part of What is Possible

I was asked to talk about education and as Linas says in [his] introduction , I am active in different places: besides being an associate partner at Henning Larsen and having worked for Foster and Partners, I have been teaching since I finished my studies. I taught at three institutions for 8 years–The Royal Danish Academy of Fine Arts, The Bartlett School of Architecture and Lund School of Architecture. I also realized that my practice has become a kind of teaching institution on its own. From such a perspective MAP (Manual of Architectural Possibilities) is also some type of a school. Therefore I wanted to look at myself as an educator, asking–how do I teach, what do I teach and why do I teach?

I tried to organize my teaching activities, in which I use different definitions for how and why I do it. For example, for the last five years I do workshops instead of running a studio in the Royal Danish Academy. Those workshops are seven days of very intense work with a very specific scenario and agenda. At Lund School of Architecture I am heading a design studio for Extreme Environments and Future Landscapes masters course. Our studio specializes in this field and the course spans throughout the full semester. I teach undergraduate students in Unit 3 of a bachelors course at the Bartlett School of Architecture, where there are always two semesters. The span is thus very long , which also means that the mode of teaching  is subject to  changes over time. MAP on its own lasts six months, from day zero to the date it is sent to the printers. The studio of the Extreme Environments and the Institute of Architecture are sort of parts of each other. The projects that we do there often get a lot of students and interns engaged. They have become a very interesting dimension of the education, actually not only for them, but also for me.


If I had to give a tagline for these workshops, it would be “Education as a Positive Disruption“. Why do I say that? The workshops that I teach at the Royal Danish Academy of Fine Arts normally take place at a time when students are starting to form an idea of the building that they would like to design. Usually they have been to the site and tried to define the program. But they have not yet gotten very far with their drawing.  The agreement is that they come in and create a bit of chaos during the workshop period. What type of chaos? It goes in different directions. Usually one works more or less on one’s own during the semester project–that is the tendency in the Royal Danish Academy of Fine Arts. You have time to negotiate and discuss your ideas, you think a lot, you draw. But sometimes it gets difficult to get those ideas onto paper. My attitude is to do the exact opposite–in order to provide the students with a broad pallet of different tools, with which they can  react to a project scenario or a methodology. So we concentrate on one aspect of every project, we put everybody together in one room, we work 17 hours a day for seven days, although it is less in reality–there is introduction on the first day, the last day is for the critique–so actually they have five days to do this. We work backwards, almost like reverse engineering–what is it that you would like to focus on, what is it that you would like to do, and then just do it. I would not want to talk about it, if it is not built in front of me. I do not want to hear about it, if it does not have any shape or form. The idea is to use your hands as direct tools to establish a dialogue within your methodology. We believe that tasks can also teach very directly. If you are thinking, “I want this façade to move and react to sunlight”–fine, but next time we see each other, I want to see something that does that, and if you have a problem, then we will try to figure it out. Very often I do not even know how it is going to be done, but we together find out technologies or solutions that would make it possible to do that. For four or five days it is a room that is very difficult to be in for everybody. But I also noticed that when people are working very close to each other, they inform each other. They see what each one does, share decisions or they help each other, one has tools that the others did not use, solutions that some discard, others picks up. Proximity and density are often amazing tools to stimulate a design process. In a way, you almost have to suspend disbelief and ask everybody to go into this unwritten contract that we are going to try and go by these rules for these seven days. It does not matter if you hate it at the very beginning or if you are fascinated by it, the idea is to embrace another way of doing architecture or generating methodology, which you may or may not use afterwards. At least you have another pallet in your toolbox, another way of doing things.

Why is this interesting? I think it is empowering for the student to believe that whatever he or she imagines might be possible. At the very beginning, they all think “I cannot build that” and after only five days reality is there. For example, one of the students was working at a site close to a lake. She was fascinated by how the structures and the walls were seeking and taking in humidity, creating crystalline structures. She wanted to see what happens if those structures of crystals were very big and started to take over the space. I showed her how different crystalline solutions could grow in front of you. Then she started to play with different sizes, how those spaces could be inhabited. She made films about how these crystals are growing and the different spatial qualities that can be appropriated. It suddenly reminded me of actual crystal caves underneath Mexico. Suddenly we realized that what she thought was a way to test possibilities, nature has done in thousands or millions of years. I think that the architectural language, established by the growth of something that is not necessarily in the same tradition of how we design spaces, can be very original.
I have to say that, throughout the years at the Royal Danish Academy of Fine Arts, I have created some kind of a tradition where people understand what they are getting into when they are going into this workshop, they understand that they are not going to sleep for a while. Although it was difficult in the very beginning: students could get very upset and be very irritated and would try to report me to the dean. It happens sometimes. I think that it must be due to another type of context, a tradition that has embedded their understanding of what education or work is. But most of the time it is fantastic and we learn together. Many of the times I do not even know how to find a solution for their idea or their vision. We have to go on this journey together. I have to start calling all the scientists or mechanics I know and say:  “Hi, I have this student who wants to do this crazy stuff! How do we do this?”, and sometimes we just cannot come to a conclusion and that is fine, it is not a problem. I am not so interested in if it works in the end or not, but the fact that you are engaged fully in the desire to achieve that idea is very important. Other times there are things that seem impossible to me and students surprise me and realise them.

Extreme Environments and Future Landscapes

Extreme environments is a theme that is of great importance to me. I have to say that extreme environments have nothing to do with disaster scenarios. I am teaching a master course at the  Lund University for fourth and fifth year students on extreme environments. I call it “learning by research and speculation”.

First I would like to explain why extreme environments are interesting. Unless you are willing to live in a space suit, you are going to have to engage with the difficulties of our environment. Some of them are very extreme. It does not have to be about weather. We know what happens during an earthquake in, for example, Haiti. Our surroundings are more and more often characterized by scenarios where people suddenly have to live in an unbuilt space and recreate their environment. 

We have scenarios which are constantly repeating. People keep living in Louisiana despite knowing that they are going to be hit by a hurricane at least two or three times during the season. Resilience is incredible and I do not understand why  architecture maintains  the same gestures, we keep building the same way. We do not change infrastructure to prepare for flooding. There are amazing new realities that we are confronting, not necessarily only because the climate is changing. There are simply so many of us, we are hitting our own footprints and tripping on them. A volcano in Iceland explodes and traffic is completely paralyzed, because it just takes the heavyset communication road. Then everybody realizes how much we are dependent on something as fragile as an airplane. There are collapse scenarios because sometimes we build too fast or on foundations which are unstable.  I was in Tokyo during an earthquake in an old home from the 1950’s, all in wood. I could see the whole building just moving back and forth, the whole wooden structure was flexible. If some element cracked, the Japanese joinery system made it possible to remove it, get a new one, slide it in and lock it in. But when you step outside, you see a cracked modern building façades of concrete and glass which have to be torn down. You start thinking: “what happened there? Did we lose something in the process? Are we forgetting that there are systems that are more resilient to a certain type of extreme scenarios?”

There are thousands of square kilometres covered in plastic for growing tomatoes in Malaga, south of Spain, or some places in Italy. How absurd is that? Why? Can this be something else? If it has to be covered with plastic to grow tomatoes, can we cover it with something that acts differently? That is an extreme scenario, in my opinion, an artificial extreme environment, where I would like to envision alternatives on how to grow vegetables. We also extract so many resources. We need energy and then we do not know what to do with its waste. We have Onkalo in Finland, a plan for a huge depository of nuclear waste. What are those spaces? What are those extreme scenarios? Is there something more to it than just a garbage dump? We have oil and we pump it as much as we like–the process looks like a floating city sucking the Earth. We also know what happens when something goes wrong there. This is what really interests me, because it is “my backyard”, it is my reality. In Lund everybody is doing projects in their backyards–on nice farmland, in a beautiful Swedish landscape. I cannot imagine being a student in this world and not be a part of the rest of the world and invest as much care for it as your own backyard. That is the intention of this master course.

I will give you some examples of student projects in this course. One is working with Chernobyl and radiation. The other one with Lake Neva, where there is extensive  pollution and hypoxia. Another one is working on dunes and landscapes that are in constant movement, researching how to build with sand. Another one is working on a high student transient population. 40 % of residents in Lund are students, so half of the population disappears every year and something new comes. That is an extreme scenario, when your social context is replenished and changed.

Students research only at the very beginning of the course. This approach is inspired by MAP. It is very interesting when you get students to research first instead of going to design right away. New questions arise during research processes and their design decisions are informed by our research discoveries. They are informed by some type of fact. They are taking informed decisions. For example, a student researching Chernobyl started with the location of Chernobyl, charting different villages around, distances between them and their radiation percentage. He found out that there are people who are returning. The facilities are still open and there are about 3000 researchers working every day in Chernobyl. This is the  first radioactive catastrophe which allows us to see the effects of such an accident. He looked at the global  conditions  regarding nuclear stations–the quantity  and distribution in the world; nuclear process of fission, the dangers and assets of that, how much uranium there is. He started to look into effects of radiation on your body. The air in Chernobyl is not that bad, but the ground is irradiated. You can breathe the air fine, but caesium stays in the ground and that is a problem. But people are coming back to Chernobyl and that is the reason his project started to become a reality. They were planting potatoes in the land which is irradiated, just because people wanted to go back to their hometown. Also tourism is increasing in Chernobyl. There you have an architectural question: there are no facilities for the locals to grow potatoes in safe ground, there are no facilities for visitors or tourists to stay that is not irradiated by caesium. The researchers have to go 500 kilometres away from time to time when radiation levels are too high, because there are no housing  facilities that are properly  protected. That student chose to work on a  project that consists of a series of elevated landscapes–new earth elevated on top of the old, with some research units underneath and space where people can grow their potatoes. That started to define his project and this is perhaps the most important point. Research poses a series of questions, it is the methodology we use in MAP. We choose some of those questions and start to define the answers: “Would it be interesting to do that?”, or “Can architecture propose a solution?” as an alternative and critical approach to the problem.

The Bartlett School of Architecture, Unit 3

The Bartlett School of Architecture is an amazing institution with a long tradition.  It is in a way characterized by learning without  limits and there are so many different studios. Some of them are extremely pragmatic and aim to take very specific decisions and solutions. Others do only virtual production and films. Others are engaged with momentary effects. There you have a huge spectrum of different possibilities of reacting to your reality that surrounds you without putting any limits on yourself and asking - is this what you want to do? Prove it, try it and take it to its limits. At the Bartlett bachelor unit there is a lot of on-site work, which is a tradition of the school. For instance, we went to Venice to explore floods. Venice used to be flooded two or three times a year, but now it is every single day in November and December. Usually the flood reaches the level called acqua alta - when the sea rises almost two metres. We wanted to understand what that is like. Not only through pictures, but by  going there and finding out what happens when your street disappears and you do not know the difference between the street and the ocean. We were engaged with a series of studies and experts to understand the topography and topology of the streets in Venice, and how some streets are protected and others could easily flood.

It is fascinating particularly from an architectural point of view, because of the realities people in Venice deal with. There are realities that you can design. There are realities that make us understand our world differently. The projects that come out of research are much more radical. The students tried to inhabit abandoned oil rigs as stations for housing; recycle contaminated water; create waterfalls that would be part of the landscape. What was important was the method – how to engage experience with space.


Another place, where we do a lot of learning and some teaching as well, is our studio. I call it “learning by building or experimenting”. It is often a shared experience–there are interns, other architects in the same boat. We go together and we see where it will take us.
I will tell you about one such idea: the Weaving Project. It is one of those “what if?” stories. Many of the individual projects conducted  research that did not lead anywhere–we crashed into a wall, but we learned something. Others had a better ending. But this project started when I was fascinated by the  very old tradition of weaving and the structural rigidity and strength of woven baskets. Usually they are manufactured for very specific and functional aims–to carry fruits or stones, to catch fish. What fascinated me was this rigidity that originated from the geometry and the material. There was no glue, no screws, it all works by friction. One day I came across the work of some Japanese weavers who were breaking away from the functional tradition of the basket.  The question arose very quickly - what if this would be a new way of making structures? What if we could weave a structure? What if we could use this as a way of inhabiting a structure, would that be possible?

There are hundreds of different weaving patterns and we started to focus on the patterns that could manipulate and create architectural spaces. We asked: what would happen if it would have a foundation? What would happen if it would have to go underground? We were thinking of an architectural proposal and we found out that the more you curve the weave, the stronger it becomes. The more corners it had–the more rigid it would become. We started trying out different materials, such as laminated wood or plastic. We started to look at potential tests and it was a total fiasco, because the materials in question have properties that are very difficult to manipulate. That did not work at all even after we spent six months doing a virtual model and trying to make it work. But we got something out of it: an understanding of how the weave worked. We found out a way of achieving structure densities, because we could control the thickness and the widths of the materials that we were planning to weave with. It was used as a guide to go towards other types of modelling. We compiled an architectural proposal as a small pavilion and it was presupposed that we could do it.

Organizers of the exhibition “Notch”–Nordic and Chinese Cultural Exchange exhibition–looked at the woven structure that we had published on internet and they said, “Hey, David, can you do this for us? Next month?” I said, “Sure! Great, now I create a scenario, like I do for my students”. I am going to have to live by my own rules and we have to solve this problem.

I sent interns to do this and I think they did an amazing job. Bamboo became a very obvious choice in Beijing because of the amount of the material available  there, its cheapness, accessibility and the qualities it has. It was a learning experience, because we had to test everything and build it. In the end, we managed to do it. I still cannot believe it, but it was finally  standing in front of Kengo Kuma’s building for the festival. I think this is a good story not so much because it was built, but because we found ourselves in a situation where we had to do something, because we said “yes”. If I would have been less naïve, I would have said, “forget it, we have never tested this”.

Manual of Architectural Possibilities

MAP–Manual of Architectural Possibilities–initiated a lot of methodology that I have talked about today, which is based on research. I did MAP because I wanted to get all these crazy things we did in the studio out into the world. I did not want to do a webpage, it would just get lost–I wanted something that would be limiting for us, putting some constraints. The idea of MAP was to provoke discussion through the world of ideas, “what if’s” and the possibilities we were playing with. It was not about creating answers, solutions or any new movement but just to encourage a discourse and dialogue. I had a very specific idea of MAP–research before starting to design, collaboration with scientists and experts before starting to invent any type of space. We have very strict rules for doing MAP. There are three months of research, where nobody is allowed to draw. When questions come up, we get together and discuss what the relevant points are. We take those that are interesting to resolve, tackle and question through the language of architecture. We pick these questions out and start to develop projects. Some are ironic, some are critical, some are pragmatic. But the idea is to try to react to questions that arise from research. MAP is an A1 paper folded into a map. On one side it presents research and on the second side there are projects. I teach together with Peter Cook and I am very lucky that he writes the introduction for each issue.

In MAP 001 “Antarctica” we showed the geography, the topography, the bedrock and sections of Antarctica. We learned about how icebergs break off, vocabulary for icebergs, different types of snowflakes and how they are formed. Climate conditions that surround the continent. The flora and the fauna, cycles all the way to extremophiles, living beings that should not be alive, because they subside in  extremely low temperatures. The first construction and last constructions on  this continent. We also went into the political situation of Antarctica, which is very special. Everybody claims it, but nobody owns it. And what about building? How do you build there? Can you build with snow? What has been used? We charted every single base station that exists. Then we did a series of projects which react to these realities and questions that we encountered. MAP 002 was named “Quarantine”. Some might think–what does quarantine have to do with architecture? When we started to research, we found out that it was incredibly linked to architecture. There are always spaces of containment. It is about containing and controlling the movement of viruses, of individuals or animals with viruses. So it has everything to do with spatial constraints. We had a series of projects that engage with that topic in a critical manner.

To conclude, the experience of learning or teaching is something that permeates everything that we do, or especially what I do. I think that when I am in the studio or when I teach, it is not only about me teaching, but also about being taught. The more questions you ask about your environment, the more you doubt everything around you, the more courageous and interesting dialogue you are going to have with your reality around you. Because there is nothing sadder than just accepting things as they are and not questioning them. Thank you very much.

ALF 06
ALBENA YANEVA - Kontroversijų kartografija architektūroje: nauja praktikos epistemologija

Šios paskaitos pavadinimas – „Kontroversijų kartografija architektūroje“. Apie savąjį kontroversijų tyrimą kalbėsiu ir kaip apie tyrimo metodą, ir kaip filosofijos edukaciją. Taip pat užsiminsiu apie naują epistemologiją architektūroje, besiformuojančią kartografuojant kontroversijas.

Ilgą laiką architektūros teoriją itin trikdė gilus atotrūkis tarp architektūros ir visuomenės. Vis didėjant nepasitenkinimui vienpusišku pastatų tik kaip statiškų ir techninių objektų interpretavimu, architektūros teorijos interesų laukas pasislinko visuomenės link. Mums nuolat primenama, kad statinys yra susijęs su visuomene ir kultūra. Tad norėdami suprasti pastatus ir jų aplinką, privalome suprasti visuomenę bei kultūrą, kurioje jie pastatyti. Čia įsijungia kritinis režimas – kritinis architektūros teorijos režimas. „Kritinis“ reiškia, kad turime ypač sutelkti dėmesį į architektūros žinių projekcijos socialinius-techninius ryšius ir kultūrines-ekonomines sąlygas. Kokios problemos kyla šioje struktūroje? Kadangi esu architektūros ir architektūros studijų srityje dirbanti sociologė, čia matau didelę problemą, savotišką išsiskyrimą: architektūra tarsi lieka vienoje pusėje, o visuomenė – kitoje.

Problema tame, kad, kalbant apie šią dichotomiją, toliau išlieka modernistinis konteksto ir turinio, architektūros kaip technologijos ir architektūros kaip simbolinės socialinės formos atskyrimas. Todėl kyla klausimas, kaip galėtume apeiti šias nusistovėjusias ribas tarp konteksto ir turinio, tarp abstrakcijos, vadinamos gamta, ir abstrakcijos, vadinamos kultūra? Tarp architektūros technologijos ir architektūros simbolinės formos? Kaip galėtume išvengti tradicinių architektūros teorijos supaprastinimų, kuriais nuolat siekiama pakeisti konkrečias architektūros praktikos, veiksmų, procesų, objektų kategorijas bendrosiomis – socialinio faktoriaus, klasės, lyties, rasės, politikos kategorijomis?

Norėčiau pasiūlyti kitą, socialinių mokslų inspiruotą architektūros tyrimo atlikimo metodą, kuris paremtas visiškai kitokiu sociumo supratimu. Alternatyva kritinei supaprastintai prieigai yra pragmatinė, realistinė nesupaprastinta prieiga. Toks pragmatinis traktavimo būdas remiasi prielaida, kad architektūra negali būti niekaip paprastinama, susiaurinama. Ji pati yra tikrovė, turinti tam tikrą karkasą, mechanizmus, technologijas ir struktūrą, organizaciją. Pastato neįmanoma apibūdinti atsietai nuo jo sukūrimo proceso, nuo visų kontroversijų, kurias jis kelia. Projektavimas, kaip ir jo dalyviai bei objektai, apibrėžia pats save. Todėl mes turėtume tyrinėti ir pastatų kūrimo, naudojimo, konkuravimo procesus. Taip pat visus šių procesų dalyvius, jų teiginius, su kuo jie vienijasi ir kieno priešais tampa, kaip formuoja naujas asociacijas. Tai reiškia visur juos sekti, aplankyti visas vietas, kuriose jie lankėsi, ištyrinėti visus sunkumus, visas problemas, su kuriomis jie susidūrė. Ištyrinėję šiuos procesus, įgysime prieigas prie sociumo ir architektūros tarsi skystame jų būvyje, susidarysime tam tikrą bendrą vaizdą, kuris padės suprasti, iš ko susideda architektūra ir visuomenė, o ne priimsime jas kaip savaime suprantamą dalyką.

Pragmatinis traktavimo būdas reikalauja fiksuoti ir perprasti projektavimo objektus, o ne pakeisti juos kažkuo kitu. Tai reiškia išstudijuoti konkrečius būdus ir veiksmus, pavienius poslinkius ir bendrą [procesų] organizavimą, per kuriuos architektai formuoja pastatus, įgyja projektavimo žinių ir kuria naują realybę. Tam, kad suprastume architektūrą, turime peržengti nusistovėjusias ribas, skiriančias architektūrą nuo visuomenės. Tyrinėdami konkursinį architektūros projektą ar projektavimo procesą, turime jas peržengti ne vieną kartą. Tik gilindamiesi į architektūros etnografiją, sugebėsime patekti iki to momento, kai dar nėra to pasidalijimo tarp konteksto ir turinio, technologijos ir simbolinės prasmės, tarp visuomenės ir architektūros. Tai unikalus momentas, kai tiek architektūra, tiek sociumas dar yra skystame būvyje. Tai tas momentas, kai dar įmanomi bet kokie persigrupavimai.

Kontroversijomis susidomėjau 2001 m., pradėjusi dirbti architektūros antropologe-sociologe architektų biure Office for Metropolitan Architecture (OMA) Roterdame. Du metus tiesiog gyvenau biure, stebėdama dirbančius architektus, sekdama architektūros kūrimo procesus. Siekdama perprasti pagrindines projektavimo taisykles ir OMA įpročius, tiesiog norėjau matyti kiekvieną jų kasdienės veiklos smulkmeną.

Siekdama suprasti pragmatinį Remo Koolhaaso architektūros traktavimo būdą, turėjau gilintis į praktiką, o ne teoriją ir ideologiją, veiksmus, o ne jų diskursus, architektūros kūrimo procesus, o ne jau sukurtą architektūrą. Būtent dėl šios priežasties stengiausi perprasti projektavimo etnografiją ir stebėjau dirbančius projektuotojus. Panašiai kaip mokslinio pažinimo sociologas Bruno Latouras XX a. aštuntajame deš. stebėjo dirbančius mokslininkus, norėdamas suprasti, kaip gaunami moksliniai faktai.

Norėdama išsiaiškinti OMA kuriamų pastatų ir Koolhaaso architektūros prasmę, turėjau pamiršti, ar bent jau atidėti į šalį, bet kokį oficialų jo veiklos nagrinėjimą bei aiškinimą ir stebėti įprastas sąlygas, kuriose įgyjama patirties, sekti būdus, kaip architektai prieina prie savo projektų, kuriamų visame pasaulyje, stebėti jų kasdienybę, klaidas, pasirinkimus, padaromus per darbo dieną, - visas tas projektuotojo kasdienio gyvenimo smulkmenas, kurios rimtiems teoretikams atrodo nevertos dėmesio. Taip pat fiksavau bendrą architektų ir pagalbinio personalo, ne tik žmonių, bet ir maketų, dažų ir pikselių, medžiagų pavyzdžių ir planų, visko, iš ko susideda projektavimas, sąveiką. Galiausiai, priėjau išvados, kad projektavimas yra paaiškinama, t.y. pragmatiškai pažini, o ne simbolinė veikla.

Vitni (Whitney) Amerikos meno muziejus

Pirmoji atvejo analizė, su kuria man teko dirbti, buvo Vitni Amerikos meno muziejus Manhetene, Madisono aveniu, tarp 75-osios ir 74-osios gatvių. 1966 m. jį suprojektavo Marcelis Breueris ir Hamiltonas Smithas. Šio pastato forma buvo gana neįprasta Niujorkui. Po 20 metų, 1982-aisiais, kitam JAV architektui Michaelui Gravesui buvo pateiktas užsakymas Vitni muziejų išplėsti. Pirmasis jo projektas buvo labai kontroversiškas, tad architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir projektuoti iš naujo. Antrasis bandymas taip pat nepavyko, tada Gravesui dar sykį teko kurti naują priestato projektą. Galiausiai, buvo parengti trys projektai, bet nė vienas nebuvo įgyvendintas. Po 20 metų, 2001-aisiais, tokį patį užsakymą gavo Remo Koolhaaso architektų biuras.

Architektūriniu požiūriu, šio pastato išplėtimas – beveik neįmanoma misija, nes jis apsuptas paveldosaugos įstatymais saugomų, XX a. pradžioje statytų rausvojo smiltakmenio namų, kuriuos draudžiama griauti. Trumpiau tariant, užstatymo sklypas labai mažas, bet jam taikoma daugybė apribojimų. Koolhaaso sprendimas buvo trijų pastatų kompleksas (smiltakmenio namas, Breuerio projektuotas muziejus ir naujasis pastatas), sujungtas senu Breuerio name esančiu liftu, kuris turėjo tapti branduoliu, tam tikru visus tris statinius jungiančiu mechanizmu. 2001-2004 m. šis Koolhaaso projektas laikytas itin kontroversišku, todėl jo realizuoti nepavyko. Architektas turėjo vėl stoti prie braižymo lentos ir parengti antrą projektą, kuris taip pat buvo kontroversiškas, todėl atmestas. Po dviejų metų Vitni muziejaus išplėtimui suprojektuoti buvo pasamdytas dar vienas architektas Renzo Piano. Savo projektą šis architektas rengė pusantrų metų, tačiau jis taip pat gavosi kontroversiškas ir jo buvo atsisakyta.

Kai ėmiau tyrinėti šį objektą, galvoje sukosi klausimas: kas negerai su tuo Vitni muziejumi, dėl ko šis pastatas sukėlė tokią audringą reakciją ne tik jo statybos metais (1960 m.), bet ir vėliau, mėginant jį išplėsti? Kas buvo tie asmenys (veikėjai), kurie reagavo į muziejaus pokyčius ir teigė galį kalbėti jo vardu?

Žinoma, vienas iš būdų atsakyti į šiuos klausimus yra prisiminti septintojo dešimtmečio kontekstą, tada devintojo dešimtmečio kontekstą, galiausiai, - Koolhaaso ir Piano kontekstą, o tada visų trijų socialinių kontekstų mitologijoje pamėginti įžvelgti Vitni muziejaus prasmę. Pamėginti šį objektą paaiškinti per pagrindinių socialinių mokslų prizmę, suformuluojant socialinį jo architektūros paaiškinimą, pasitelkus tam tikrus, su architektūra nesusijusius veiksnius: socialinį, kultūrinį, politinį, galiausiai,  zeitgeist*. Nors architektūros projektai kuriami vadovaujantis konkurencine jų pačių logika, neretai juos galima paaiškinti ir susieti su tam tikromis jėgomis, veikiančiomis už architektūros ribų.

Dirbdama Koolhaaso biure ir siekdama kuo daugiau sužinoti apie ten vykstančius projektavimo procesus, kartu su kitais OMA architektais turėjau galimybę atidaryti Graveso projekto „juodąją dėžę“ ir taip sugrįžti į devintąjį dešimtmetį, tada atidaryti Breuerio projekto „juodąją dėžę“ ir sugrįžti į septintąjį dešimtmetį – tokiu būdu įgijome šiek tiek informacijos, kuri buvo svarbi Koolhaaso projektavimo veiksmams. Ištyrinėję Vitni muziejaus pastato istoriją, OMA architektai suprato, kad jis keliavo neįtikėtina trajektorija, kurioje buvo apstu kontroversijų. Siekdami suprasti, kaip veikė Breuerio ir kaip Graveso pastatas, jie išstudijavo istoriją – kaip veikė pastatas septintame, o kaip devintame dešimtmetyje, kiek skirtingų dalyvių reagavo į pastato pokyčius ir pastangas jį praplėsti, kaip skirtingi dalyviai reiškėsi Vitni vardu.

Taigi, užuot susitelkę į Vitni pastato architektūros linijinį pasakojimą, pradedant Bauhausu, baigiant Koolhaasu, mes išsiaiškinome pastato veikimą, savotišką jo „karjerą“, konkrečią trajektoriją ir veikiančiąsias jėgas, pasiremdami išsamia istorine jo praeities analize ir įsitraukę į interpretavimo procesą. Norėdami suprasti Vitni muziejų kaip architektūros objektą, mes turėjome išnarplioti jo prieštarų istoriją.

Ėmus ryškėti toms kontroversijoms, peržiūrėjau daugybę straipsnių septintojo dešimtmečio spaudoje, taip pat visus devintojo dešimtmečio muziejaus archyvus ir, savaime suprantama, visus dokumentus, susijusius su Koolhaaso projektu. Jau nuo pat pradžių Vitni muziejus nebuvo paliktas ramybėje. Vos pradėjus kurti projektą ir statyti pastatą, aplink jį ėmė telktis įvairūs veikėjai: menininkai, Vitnių (Whitney) šeima, „Breuer & Smith Architects“, patikėtinių taryba, architektūros kritikai, niujorkiečiai, traukos dėsniai, kaimynai. O devintame dešimtmetyje projektuojant priestatą, kai buvo parengti net trys skirtingi projektai ir visa ši veikla truko beveik dešimtmetį, susidariusi prieštara buvo vadinama „didžiausia kontroversija JAV architektūros istorijoje“. Jai toliau plėtojantis, galime pastebėti, kad prisideda vis daugiau dalyvių bei pasitelkiama resursų, galime atsekti naujas asociacijas, naujus ryšius tarp tų dalyvių. Kuo daugiau žmonių pasisakė prieš projektą arba jį parėmė, tuo didesnius lankytojų srautus traukė muziejus, daugėjo vietinių išteklių ir su juo susijusių melų, tuo socialesnis darėsi projektas. 

Sekdami šias kontroversijas ir daugybę trajektorijos pakeitimų architektų sprendimuose, susijusiuose su pastato išplėtimo projektu, pradedame jo nebematyti kaip statiško modernistinio objekto ar konstrukcijos. Tačiau išvystame objektą, planuojamą jo išplėtimą, pateiktą projektinių brėžinių pavidalu, daugybę veikiančių asmenų, susijusių su šiuo pastatu, besiginčijančių, kritikuojančių, reiškiančių nepritarimą arba, priešingai, pritariančių konkretiems projektiniams pasiūlymams. Taip Vitni muziejus tampa daugialypiu objektu, tarpusavyje konkuruojančių problemų/ dalykų sankaupa: galimybės nugriauti smiltakmenio pastatus, zonavimo užpildymo, kaimynų pažeidžiamumo, sklypo siaurumo ir pan. Iš pradžių buvęs paprasčiausiu techniniu ar estetiniu objektu, išryškėjus minėtoms kontroversijoms, Vitni muziejus tampa socio-techniniu, socio-politiniu reiškiniu. Kadaise,1960 m. pastatytą ir visiškai užmirštą, pastatą sumanyta praplėsti. Iš akivaizdaus jis tampa ginčytinu, iš statiško – skristi pakilusiu paukščiu. Jis jau nebe savarankiškas, emancipuotas, nuoseklus modernistinis objektas, stovintis Madisono aveniu, bet sudėtinga sistema. Vien dėl to, kad projektavimas ir architektūra yra paaiškinami, apibrėžiami dalykai, mes daugiau nebegalime įrodinėti, kad pastatai ir architektūros institucijos egzistuoja tik dėl difrakcinio visuomenės dalyvavimo. Nėra jokių socialinių išmatavimų ar veiksnių, kuriais būtų galima paaiškinti architektūros objektų sėkmę arba nesėkmę. Pastatai nėra sociumo projekcijos, bet jie gali tapti socialūs, nes pasižymi begaliniu gebėjimu susieti įvairiarūšius dalyvius. Būtent pastato gebėjimas susieti žmogiškuosius ir nežmogiškuosius dalyvius skirtingais laikotarpiais, padaro jį svarbiu socialiniu veikėju. Tas jo socialumas atsikleidžia per skirtingų dalyvių mobilizavimo ir įtraukimo procesą, aiškina architektūrą, ją apmąsto, bet nėra už architektūros ribų.
Galime įrodinėti, kad pastato neapibūdina tai, kas jis yra ir ką jis reiškia, bet tik tai, kaip jis veikia, kokias diskusijas sukelia, kaip atsilaiko prieš intensyvias transformacijas skirtingais laikotarpiais. Būtent taip suprantami pastatai, manau, suteikia daugiau aiškumo apie architektūros kūrimo būdus ir tai, kaip ji dalyvauja sociumo formavime.

Londono Olimpinis stadionas 

Antrasis mano pavyzdys susijęs su Londono Olimpinio stadiono projektavimo prieštaromis. Man asmeniškai, kontroversija yra architektūros kūrimo [proceso] sinonimas. 2012 m. Londonas atsidūrė pasaulio dėmesio centre, nes jame buvo rengiama 30-oji vasaros olimpiada. Dar daugiau dėmesio sulaukė stadiono statybos. Nejau galėtume tikėtis, kad tokios didelės svarbos pastatas bus sutiktas be jokio pasipriešinimo? Buvo manoma, kad statinys, pastatytas šiame sklype, iššauks viso rytų Londono pokyčius, įtakos municipalinę politiką, padidins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekius ir neigiamai paveiks vietos gyventojų gyvenimus bei sveikatą. Čia tampa nepaprastai svarbu atrasti naujų būdų, kaip išlaviruoti tarp visų šių prieštaringų nuomonių ir sudaryti šios kontroversijos žemėlapį.

Turimi atvaizdavimo įrankiai buvo nepakankamai veiksmingi ir negalėjo iki galo perteikti to, kas vyko Londone. Aiškinimai sukosi apie socialines problemas ir Lea slėnio rytiniame Londone renovacijos planus, taip pat pasirodė ir miesto regeneracijos bei pačios Olimpiados kaip prekės ženklo aiškinimų. Buvo aptarinėjama Olimpiados įtaka Londono valdymui, įvairios pastangos įvertinti materialią ir nematerialią Olimpiados rengimo naudą miestui. Tačiau norint iki galo suprasti su projektavimu susijusių transformacijų mastus, šių aiškinimų nepakanka. Iškyla poreikis kartografuoti visą šios kontroversijos kompleksiškumą; kitaip tariant, turime pasekti šią kontroversiją. Tai darydami, savo žinias apie kontroversiją mes grindžiame jos nušvietimu žiniasklaidoje, viešai prieinamais dokumentais oficialių organizacijų interneto tinklapiuose.

Visų pirma, išsiaiškiname visus, su prieštaras keliančiu projektu susijusius dalyvius, pvz., architektus, bendruomenes, kaštus, stadiono projektavimo precedentus ar jau esamus pastatus, teritorijos atnaujinimo galimybes, paveldo scenarijus ir pan., ir juos tyrinėjame. Vartodami bendrinį terminą „dalyvis“, turime galvoje visus su kontroversija susijusius subjektus. Tada kartografuojame svarbiausius dalyvių pasisakymus ir atsekame visą tankų tokių konkrečioje diskusijoje cirkuliuojančių pasisakymų tinklą. Galiausiai, vizualizuojame visus dalyvių tinklus bei ryšius, ir čia jie [dalyviai] visada atvaizduojami kaip ryšių sąsajos. Toks kartografavimas apima tyrimą, įgalinantį apibūdinti viena po kitos einančias architektūros žinių kūrimo proceso stadijas. Kartografuodami kontroversijas taip pat pasitelkiame tam tikras naujas atvaizdavimo technikas ir įrankius, kurie leidžia nuosekliai apibūdinti minėtas kontroversijų stadijas. Pavyzdžiui, Olimpinio stadiono kartografija leidžia ištirti dar nenusistovėjusias miesto ir sociumo būsenas. Beje, sakydama „kartografija“, turiu galvoje žemėlapį ne kaip imitavimo, bet kaip navigacijos įrankį. Kartografuoti kokį nors socialinį įvykį reiškia ne tik jį atvaizduoti, bet ir suprasti, išsiaiškinti jo prasmę.

Pirmiausia pradėjome bendradarbiausi su parametrinio, vėliau – su automatizuoto projektavimo specialistais. Svarbiausias klausimas, kurį siekėme išspręsti, buvo: kaip galėtume veiksmingiau vizualizuoti šiuos tinklus, kad išvengtume tradicinio dalyvių ir jų tinklų, individo ir visuomenės atskyrimo? Kaip įveikti šį statišką tinklų vizualizavimo aspektą?

Parametrinio projektavimo specialisto konsultuojami, sukūrėme Londono olimpinio stadiono projektavimo kontroversijos animuotą, dinaminę vizualizaciją. Norėjome, kad rezultatas gautųsi kažkoks kitoks, kuriame atsispindėtų šis nenuspėjamas tinklų aspektas. Bendradarbiavome su Londone įsikūrusios AEDAS bendrovės tyrimo ir plėtros skyriumi, kuriam vadovavo Christianas Derixas. Kontroversijos vizualizacija leidžia atsekti įvairių dalyvių, skirtingų jų grupių sankaupas ir perorganizavimus; taip pat galime ištyrinėti įvairių dalyvių santykinę svarbą ir svorį, jų užimamą padėtį priklausomai nuo įvairių probleminių dalykų. Svarbiausi probleminiai dalykai šioje istorijoje yra: paveldas, kaštai ir darni plėtra. Toks modeliavimas leidžia sukurti dinamišką, į minėtus dalykus orientuotą kontroversijos žemėlapį ir sukurti vizualizaciją, kurioje dalyviai pirmą kartą nevaizduojami kaip spalvoti taškučiai ar kvadratėliai. Tai reiškia, kad kol nepatenka į kontroversiją, dalyvių tapatybė nėra aiški, tačiau patekę į kontroversiją ir sąveikaudami, jie įgyja savo tapatybę. Pavyzdžiui, tuo metu, kai įsitraukia į kontroversiją, Borisas Johnsonas nėra Londono meras, jis tampa kontroversijos dalyviu, nes sąveikauja su vis daugiau kitų dalyvių, ir būtent dėl šios sąveikos jis yra šios kontroversijos dalyvis. Visa tai taip pat tampa duomenų baze: norint atsekti konkretaus diskusijos dalyvio trajektoriją, galima grįžti prie pačių diskusijos ištakų ir, pvz., perskaityti su tuo susijusius straipsnius.


Dinaminių tinklų bei ryšių kartografija atspindi įvykius, reiškinius ir situacijas, per kurias socialinis faktorius tampa atsekamas, apčiuopiamas. Tinkamai panaudodami kompiuterinį projektavimą, mokydamiesi iš tikslios jo epistemologijos, galime išplėtoti naują požiūrį į socialinius reiškinius. Iš karto perprasti pastato neįmanoma. Kai kurios jos savybės yra laikinos; todėl analizuodami jį kaip nekintamą objektą, atskirdami laiką ir erdvę architektūroje, netruktume prieiti iki absurdo.

O prieiga, kai tyrinėjami su pastatais susiję procesai, leidžia užfiksuosi tą nuolatinį kitimą, srautą, koks visada ir yra pastatas. [Kartografija įgalina] suvokti statinį kaip procesą, kaip tam tikrą skrydį, kaip eilę transformacijų. Užuot stebėjus, kaip pastatas užima tam tikrą vietą visuomenėje ar patenkina tam tikrus ekonominius bei kultūrinius poreikius, kontroversijų kartografijos metodas leidžia išsiaiškinti pastatų ir architektūros projektų gebėjimą plėtoti, formuoti save, savo laikmetį ir erdvę, netgi suinteresuotųjų šalių visuomenę. Tiriant kaip kontroversija atsiskleidžia laike ir erdvėje, su pastatais ir architektūros projektais galima daryti kažką panašaus į tai, ką Henri Bergsonas darė su proceso filosofija. Dėkoju už dėmesį.


* Tam tikram laikmečiui ir vietai būdingi įsitikinimai, idėjos ir dvasia. (Vert. past.)

ALF 06

I will talk about my research on controversies studies, as a research method and as an education of philosophy. I will also mention what kind of a new epistemology is opened for architecture by mapping of controversies.

Architectural theory has been puzzled for a long time by the big divide between architecture on one hand and the society on the other. Dissatisfied with the one-sided interpretations of buildings as static or technical objects only, architectural theory shifted its interests towards society. We are constantly reminded that built form relates to society and culture. To understand buildings and environments we must understand the society and culture in which they were produced. Here we are in the critical regime—in the regime of critical theory of architecture. Critical means to be attentive to the socio-technical contacts and the cultural/economic conditions of the projection of architectural knowledge. What is problematic with this framework? As a sociologist working on architecture and in the field of architectural study, I see a big problem in this divide—having architecture on one hand and society on the other. 

The problem is that as soon as we talk about this dichotomy, the modernist divide between context and content, between architecture as technology and architecture as symbolic social form, is maintained. My question is how can we circumvent the boundaries between context and content, between the abstraction called nature and the abstraction called culture? Between architecture’s technology and architecture’s symbolic form? How can we avoid the common simplifications of architectural theory, always tending to replace the specific—architectural practices, moves, processes, objects—with general categories—social factors, class, gender, matters of race, politics?

I want to suggest here, that there is another way of doing architectural research inspired by social sciences, one that relies on a radically different understanding of the social. The alternative to the critical reductivist approach is a pragmatist realist irreductivist approach. The pragmatist approach relies on the assumption that architecture cannot be reduced to anything. It is real on its own, it has its body, machines, technologies and groupings - no building can be defined outside of the process of its making, outside of the controversies it triggers. Design emerges in the same instance as its participants and its objects, it defines itself. Therefore we should follow the processes of making, using, contesting buildings. All the actors that take part in these processes, their statements, how they form alliances and create enemies, how they shape new associations. This will mean to follow them and visit all the places they had been to, all the difficulties they have had and all their concerns. If we follow the processes we rather gain access to the social and the architectural in their fluid states, we get a picture, in which we’ll be able to witness what architecture and society are made of, not take them for granted.

A pragmatist approach will require to account and understand, not replace design objects. It will mean to study the particular ways and actions, individual moves and collective groupings, through which architects shape buildings, gain design knowledge and produce new realities. To understand architecture we need to cross the sacred boundaries that separate architecture on the one hand and society on the other. And we need to cross them many times as we follow a contested architectural project or the design process. Only by engaging in ethnography of architecture would we be able to gain access to that particular moment when the divide between content and context, between technology and symbols and between society and architecture is  not yet made. A unique moment when both the architectural and the social are fluid. A unique moment in which all redistributions are possible.

I got interested in controversies in 2001, when I started working at the Office for Metropolitan Architecture in Rotterdam as an anthropologist-sociologist of architecture. I spent two years living in the office and watching architects at work, following the processes of making architecture. In order to grasp the general rules of design or the genuine OMA habits, I just wanted to be able to see the details of the day-to-day activities.

A pragmatist way to look at the architecture of Rem Koolhaas would aim to understand the practices rather than the theories and the ideologies, the actions rather than the discourses, architecture in the making rather than architecture made. That is the reason I engage in ethnography of design and follow designers at work. Just as how  the sociologist of science Bruno Latour followed the scientists at work in the 1970s to understand the production of scientific facts.

To understand the meaning of OMA buildings and Koolhaas's architecture, I needed to forget or at least to put on hold all the official interpretations of his work and to look instead at the ordinary conditions of experience, to follow the way architects make sense of their world-building activities, to look at the routines, the mistakes, the workday choices - all these minor transactions of the daily life of a designer that critical theorists consider as indecent to tackle. I also accounted for the cooperative activity of both, architect and the support personnel, humans and models, paints and pixels, material samples and plans, that all constitute the design world. I assume that design was accountable, it means, pragmatically knowable, not symbolic.

Whitney Museum of American Art in Manhattan

The first case study I worked on was the Whitney museum in Manhattan on Madison Avenue, between the 75th and the 74th streets. It was designed in 1966 by Marcel Breuer together with Hamilton Smith. The building had quite an unusual shape for New York. 20 years later, in 1982, another U.S. architect, Michael Graves, was commissioned to design an extension to  the Whitney museum. The extension was very controversial, he had to go back to the drawing board and design it again. The second project failed, then he went back to the drawing board again. There were three projects designed and they all failed. 20 years later, the same project enters the office of Rem Koolhaas, in 2001.

From an architectural point of view, extending this building is almost an impossible mission, because the building is surrounded by the brownstones from the beginning of the 20th century, which are protected buildings and you cannot demolish them. Basically the site is very small and there are a lot of restrictions. The solution of Koolhaas was to have a complex of three buildings (a brownstone building, the Breuer building and a new building) working together and connected by the old elevator in the Breuer building, which was meant to be the core, the machine connecting the three buildings. This project was stirred up much controversy  between 2001 and 2004, and failed. Koolhaas had to go back to the drawing board and design this second scheme, which again was very controversial and failed. Two years later another architect was commissioned to design the Whitney extension - Renzo Piano. He spent a year and a half on the project, the project again was very controversial and failed.

The questions I had, when I started looking at this project, was - what was so wrong with  the Whitney, that it provoked so many reactions at the time of its construction in the 1960s and then later on at the time of its extensions? What kind of actors responded to the museum actions and claimed to talk on its behalf?

Of course one way to answer those questions is to look at the context of the 1960s and then the context of the 1980s and the context of Koolhaas and Piano and to try and extract the Whitney meaning from the mythologies of these three social contexts. To explain the Whitney in terms of  of mainstream social sciences would mean to produce a social explanation of its architecture by simply referring to all those factors outside its architecture: social, cultural, political factors, the zeitgeist. While architecture projects develop according to their own competitive logics, they are often explained and associated to particular forces behind architecture.

Entering the office of Koolhaas to learn about the ongoing process of design, I was gradually led, together with the architects from OMA, to open the black box of design of Graves and go back to the 1980s, then open the black box of design of Breuer and go back to the 1960s, always coming back to the office of Koolhaas with some little knowledge in hand which was important for the design moves of Koolhaas. OMA architects found out by going back to history that the Whitney had this amazing trajectory, rich of controversies. To gain access to the repertoire of factions of the Breuer building and the Graves’ building, they studied the history to find out what the building did - how the building acted in the 1960s, in the 1980s and how many different actors reacted to the building’s moves and to the attempts to extend it, how various actors talked on behalf of the Whitney.

Thus instead of tracing a linear account of the Whitney's architecture from Bauhaus to Koolhaas, based on a comprehensive historical analysis of its past and engaging in a process of interpretation of Whitney, we were rather interested in its performance, in its career, in its particular building trajectory and the agency of the building. In order to understand the Whitney museum as an architectural object, we had to unravel this history of controversies.

As the controversies developed, I looked at the press clippings from the 1960s and also all archives of the museum of the 1980s and, of course, all the documents related to the project of Koolhaas. In the 1960s the Whitney is never on its own. As soon as the project started and the building was already under construction, different actors gathered around the building. Artists, the Whitney family, Breuer & Smith architects, the board of trustees, architecture critics, New Yorkers, gravitation laws and neighbors. In the 1980s, because there were three different projects, this controversy was defined as the biggest controversy in the galaxy of U.S. architecture, because it lasted nearly a decade. We can see that, as the controversy developed, a bigger number of actors and resources were mobilized and the new associations, new connections among those actors were traced. The more people spoke against and in support of the building, the bigger the crowds of visitors got, the more the resources and lies locally available increased, the more social the design became.

Following these controversies and the many detours the architects’ intentions took to extend the building, we do not see any longer just one static modernist object—a construction. We see an object, its anticipated extensions presented as design plans, a variety of actors gathering around the building, debating, criticizing it or expressing disagreement or agreement with the particular plans. That is how the Whitney becomes a multiple object, an assembly of contested issues: the brownstone's destructibility, the zoning filling, the neighbors’ vulnerability, the narrowness of the site. The Whitney that looked like a simple technical or aesthetic object, in the controversy became socio-technical, sociopolitical. Built once in the 1960s and completely forgotten, it became extendable. From taken for granted it became contested, from static—a bird in a flight. Not an autonomous emancipated coherent modernist object standing out there on Madison Avenue, but a complex ecology. Precisely because design and architecture are accountable, report-able, we cannot continue to argue any longer that buildings and architecture institutions are created  to combat the diffracted presence of society. There are no social dimensions or factors of any sort explaining the success and failure of architecture objects. Buildings are not projections of the social, but they could become social, because they possess an immense capacity of connecting heterogeneous actors. This particular capacity of a building to associate both human and non-human actors and in different periods of time, makes it an important social actor. Here is the social, in the process of mobilization and enrollment of different actors, explaining architecture, reflecting architecture rather than being outside of architecture.

We can argue that a building cannot be defined by what it is and what it means, but only by what it does, what kind of disputes it provokes and how it resists to intensify transformation in different periods of time. Such an understanding of buildings, I believe, can bring more awareness to  the ways architecture is made and how it takes part in the making of the social.

London Olympics stadium

My second example is regarding the controversies surrounding the London Olympics stadium design. Controversy for me is a synonym of architecture in the making. In 2012, London was the center of world attention as it was to hold the 30th summer Olympic games. More attention was drawn to the athletics stadium. How can we expect the design of such an important building to be met without resistance? A building, that once built on site would trigger the entire transformation of east London, would modify the mayoral politics, would raise the greenhouse gas emissions, and would impact the residents’ lives and health. It becomes crucial to find out new ways to navigate through the controversial sets of opinions and map this controversy.

The existing representational tools, however, are not powerful enough to represent what was going on in London. The interpretations revolved around either the social issues and redevelopment plans for the Lea Valley in East London, other interpretations are made about the urban regeneration and rebranding strategies of the Olympics. The role of the Olympics for urban governance was discussed, different attempts to measure the tangible and intangible impacts from hosting the Olympics in London were evaluated. To understand the entire magnitude of the design related transformations at stake, these interpretations are not sufficient. We need instead to map the entire complexity of the debate, we need to follow the controversy. By following the controversy, we base our knowledge about the controversy upon its manifestation in the media, in publicly available documents on the websites of official organizations.

First we follow and enlist the whole range of actors concerned by the controversial design, whether they be architects, communities, costs, stadium design precedents or existing buildings, area regeneration prospects or legacy scenarios. With the generic term actor we designate all beings enrolled in the controversy. Then we map the actors’ main statements and trace the thick mesh of relations among the statements circulating in a dispute. Finally, we visualize the networks of the actors, where they always appear as interfaces of connections. Such mapping covers the research that enables us to describe the successive stages in the production of architectural knowledge. By mapping controversies, we also refer to a variety of new representational techniques and tools that permit us to describe the successive stages of controversies. For instance, mapping the Olympic stadium controversy allows us to gain access to not yet stabilized states of the urban and the social. When I say mapping, I mean mapping not as a mimetic tool, but as a navigational tool. To map a social phenomenon is not only to represent it, but also to make sense of it.

First we started a collaboration with experts in parametrics and then with computational designers. The main question we had in mind was how we could visualize these networks more efficiently to avoid the traditional separations between actors and networks, between individual and society. How can we overcome this kind of static dimension of the network visualizations?

Drawing on the expertise of a parametric designer, we produced visualization of the London Olympics stadium design controversy which is an animation, a dynamic visualization. We wanted to have something different, something that will account for this unpredictable aspect of the networks. We collaborated with the R&D department of London-based company AEDAS, led by Christian Derix. The visualization of the controversy allows us to follow assembly of heterogeneous actors, their different groupings and re-groupings; we can also explore the relative importance and weight of the different actors and how they position themselves according to different concerns. The main concerns in the story are: legacy, cost and sustainability. This simulation allows us to have a dynamic, concern oriented controversy mapping and it also shows for the first time a visualization in which the actors are not drawn as colored dots or squares. It means the actors do not have an identity before they enter the controversy, but they gain their identity in the controversy as they connect. To the extent that even Boris Johnson is not the mayor of London when he enters this controversy, he becomes an actor because he connects to more and more actors and because he connects he is an actor in this controversy. It became a database as well: you can go back to the particular initial sources of the debate and read particular articles, if you want to follow more closely the trajectory of a particular actor in this debate.


The dynamic network mapping captures occurrences, events and situations that make the social traceable, graspable. Taking further inspiration from architectural computing, learning from its specific epistemology will allow us to develop a new take on social phenomena. It is impossible to grasp a building at once. It has temporal qualities, analyzing it as an immutable entity, would provide a perfect reductio ad absurdum of the separation of time and space in architecture.

Following the making of, following the processes around buildings, this approach allows documentation of the continuous flow that a building always is. To grasp it as a movement, as a flight, as a series of transformations. Instead of seeing how a building occupies a particular niche inside a society or corresponds to certain economic or cultural needs, the mapping controversies method allows grasping the capacity of buildings and design projects to elaborate around themselves, their times and their spaces and even societies of interested parties. Following how a controversy unfolds in time and space would permit us to do with buildings and design projects something akin to what Henri Bergson has done in the philosophy of process. Thank you for your attention.

ALF 06
DR. NIMISH BILORIA – Informacijos ir medžiagos sąveika

Džiaugiuosi galėdamas būti čia ir, pasakysiu nuoširdžiai, buvau sužavėtas, kai pamačiau šios paskaitų serijos pavadinimą, nes būtent į procesą esame susitelkę Hyperbody. Hyperbody – tai Delfto Technikos universiteto Nyderlanduose tyrimų padalinys, kurio specializacija – sudėtingi informacinių sistemų procesai ir jų sąsajos su asociatyvių medžiagų dariniais architektūriniame programavime. Tam tikra prasme, tai, ką mes darome, taip pat galima susieti su skaičiavimo procesais, pavyzdžiui, evoliuciniais algoritmais (angl. evolutionary algorithms), generatyvinio projektavimo metodikomis ir pan. (angl. generative design methodologies). Iš esmės esame susitelkę į kylančius (kai nuo detalių pereinama prie bendrųjų principų) įvairiarūšių duomenų apdorojimo modelius. Tai mums leidžia vietą/ lokaciją suvokti kaip gausų duomenų šaltinį, iš kurio, pritaikius kompiuterinį modeliavimą ir remiantis turima informacija, generuojami erdviniai vienetai. Šios mano paskaitos pavadinimas “Informacijos ir medžiagos sąveika” ypač siejasi su informacinių sistemų ir medžiagų sistemų panašumo idėja. [Kitaip sakant,] kaip šis sudėtingas ryšys tarp informacijos, kuri gaunama iš prasmingų duomenų komplektų, yra susijęs su pačios medžiagos idėja.

Hyperbody padalinyje mes paprastai kuriame pavyzdinius/ bandomuosius koncepcinius projektus, kurie yra 1:1 veikiantys prototipai. Šiuo tikslu mes neseniai įsigijome keletą robotų manipuliatorių ir dabar, greta realaus laiko interaktyviųjų prototipų, taip pat kuriame visiškai parametrizuotus konstrukcinius elementus, 1:1 masteliu. Visa tai atliekame savo laboratorijoje, kuri vadinasi Protospace Lab. Viską, ką dabar matote skaidrėse, galima pagaminti, todėl tai yra kur kas daugiau nei tik itin kokybiškos vizualizacijos. Mums labai svarbi perėjimo nuo modeliavimu pagrįsto erdvės suvokimo prie interaktyvių prototipų idėja. Taip yra dėl to, kad mūsų tyrimo objektas - sąveika realiame laike ir erdvės sugebėjimas realiame laike prisitaikyti prie įvairios dinaminės veiklos bei aplinkos sąlygų. Tokių prototipų kūrimas taip pat apima intensyvų darbą su elektroninėmis sistemomis, atpažinimo, stimuliavimo ir kontrolės sistemomis, kurios diegiamos pačioje architektūrinėje erdvėje ar jos komponentuose.

Laboratorija Protospace Lab

Viena pirmųjų mūsų laboratorijų vadinosi Protospace Lab. Šios laboratorijos dėmesio centre buvo nestandartiniai parametriniai architektūriniai vienetai, taip pat technologijų ir architektūros integravimo bei bendros plėtros galimybės. Idėja, kad technologija gali tapti mūsų pačių tęsiniu, tarsi savotišku mūsų nervų sistemos išplėtimu, yra mūsų siekiamybė ir Hyperbody padalinyje. Apie technologijas mes mąstome kaip apie kasdienio gyvenimo pagalbininkus, todėl tai sudaro mūsų kuriamų kūrybinių prieigų architektūroje pagrindą.

Šios prieigos reikalauja daugiamačio mąstymo modelio. Taip yra todėl, kad architektūra kaip veiklos sritis yra susijusi su daugybe parametrų: kultūra, ekonomika, struktūra, erdvės kompleksiškumu, žmonių judėjimu, aktyvumo konfigūracijomis, demografiniais, aplinkosaugos veiksniais ir pan. Būtent tada, kai pasitelkdami visus šiuos parametrus mes siekiame sukurti jų sąryšių logiką, praverčia skaičiavimai (angl. computation). Juk žiūrėdamas į naujai suprojektuotus konstruktus, visada matai ir formos sudėtingumą. Ji kurta pasitelkus šiuo metu mums prieinamą skaičiavimo įrangą. Tačiau ir šių formų ištobulinimas, kad jas būtų įmanoma realizuoti, atliekamas su didžiausiu tikslumu, tam tikra prasme yra sveikintinas.  Nuolat taikome kompiuterinį projektavimą ir integravimą, bet tuo pat metu pasitelkiame kylančius (angl. bottom-up) generatyvinius skaičiavimo įrankius, kurie peržengia reprezentatyvių brėžinių kūrimo rolę ir padeda tiesiogiai plėtoti veiksmingus projektavimo sprendinius. Formų raiška, kurią matote skaidrėse, yra nuolatinės sąveikos tarp minėtų kompiuterinių skaičiavimų ir projektuotojo sumanymų rezultatas.

Kitas dalykas – pačios realaus laiko interaktyvios erdvės idėja. Kitaip sakant, kaip architektūrinė erdvė pati galėtų pradėti elgtis kaip biologinis organizmas, iš esmės performatyviai prisitaikantis prie aplinkos. Šios adaptacijos susijusios su žmonių elgsena (fiziologine ir psichologine), taip pat kintančiomis architektūrinės erdvės aplinkos sąlygomis. Toliau paskaitoje papasakosiu, kaip mes Hyperbody padalinyje siekiame savo realaus laiko interaktyvumo vizijas paversti architektūrine tikrove.
Šiam tikslui pasiekti nepaprastai svarbu iš esmės pakeisti mąstymą apie architektūrinę erdvę. Apie architektūrą mes šiandien mąstome iš sistemų požiūrio taško. Sistema – tai tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusių elementų visuma, kuri palengvina informacijos, medžiagų ar energijos srautų tėkmę. Tai tam tikras sąveikaujančių objektų komplektas, kuriam neretai galima pritaikyti matematinį modelį. Čia labai svarbus tampa klausimas: ką duomenų paketų (angl. data sets) tarpusavio sąveikos ir sąryšiai (sistemine prasme) gali pasiūlyti architektūrai?

Kalbėdami apie vienalaikį virtualybės ir tikrovės egzistavimą, mes nekalbame apie kokią nors diferenciaciją, apie tai, jog tai, kas virtualu, niekada negali būti realu, o tai, kas realu, negali būti virtualu. Tam tikra prasme viskas yra susiję. Klausimas, kaip gali kartu egzistuoti ir tai, kas materialu, ir tai, kas skaitmeniška, ir struktūriniai, ir informaciniai komponentai? Kaip gali šie vienetai tarpusavyje maišytis? Tačiau įdomiausias yra vidurinysis sluoksnis, kuris vaidina svarbiausią vaidmenį susiejant šiuos du pasaulius – kompiuterinis pasaulis, įskaitant skriptus. Čia mes turėtume kalbėti apie kitą abstraktų reiškinį, vadinamą „taškų debesimis“ (ang. point clouds), kurį supaprastintai būtų galima paaiškinti kaip topologiją, sudarytą iš virtualių geometrinių viršūnių. Toliau paskaitoje ir kalbėsime apie šių virtualių vienetų sujungimą su fiziniais konstrukciniais mazgais tiek parametriškai projektuojamoje statiškose, tiek interaktyviose struktūrose.

Kodėl tai svarbu? Pažvelkime į ONL projektą – „Akustinį barjerą“. Čia pamatysite, kad visa projekto morfologija kinta 3 kilometrų atkarpoje. Nuolatinė tokios formalios kalbos diferenciacija apima sklandžius geometrinius perėjimus, kuriuos gana sudėtinga tiksliai pagaminti. Jeigu norite sukurti štai tokį projektą kaip tik įmanoma tiksliau, kaip tai padaryti? Ir kaip jums tame darbe gali padėti kompiuteriniai įrankiai? Išsiaiškinkime šį procesą, taikydami itin paprastus principus, kuriuos iliustruosime projektų pavyzdžiais.

„Taškų debesis“

Iš pradžių išsiaiškinkime, kas yra spiečius. Štai, stebėdami šį besispiečiančių paukščių vaizdo įrašą, įsivaizduokite, kad kiekvienas iš jų – tai taškas erdvėje. Šie taškai nesusiduria vienas su kitu, nepastebimai keisdami kryptį ir laikosi saugaus atstumo vienas kito atžvilgiu. Jeigu pamėgintume kompiuteriu programuoti šį natūralų paukščių elgesį, mums tektų kiekvieną tašką programuoti šiais trimis parametrais: atsiskyrimo, lygiavimo ir sanglaudos. Taigi, ką iš tiesų darau? Mėginu sukurti parametrinę logiką kiekvienai paprasčiausiai geometrijos dedamajai – taškui ar verteksui. Kur tai veda? Norėdami tai išsiaiškinti, pažvelkime į vieną iš ONL projekto „Akustinis barjeras“ dalių. Ją sudaro sudėtinė 7 000 taškų duomenų bazė. Kiekviename tokiame taške, lyg kokia jo DNR, yra užkoduota atsiskyrimo, lygiuotės ir sanglaudos informacija. Tempiant arba traukiant bet kurį tašką, dėl parametrinės logikos (atsiskyrimo, lygiuotės ir sanglaudos verčių) bus linkusi keistis viso paviršiaus (aplinkinių taškų) būklė. Tai gana paprasta taisyklė, tačiau gana veiksminga daugelyje lygmenų. Dabar įsivaizduokite, kad tie taškai yra pastato konstrukciniai mazgai. Juose užkoduoti tokie duomenys, kaip antai, trijų išmatavimų vieta, kiekvieno taško medžiaginiai skirtumai, įtampos ir deformacijos, tenkančios kiekvienam taškui ir pan. Barjero atveju, apvalkalas yra trijų sluoksnių sistema: stiklo plokštė su guminiu konteineriu ir plieno dalimi už jo ir perforuotu lakštu. Visa informacija, susijusi su kiekvieno sluoksnio dydžiu, forma, vieta ir medžiaga, iš esmės gaunama iš taškų, tarp kurių tęsiasi trikampis paviršius (stiklo plokštė). Šiuo atveju ONL projektuotojai naudojosi MAX-script ir AutoLisp programomis atitinkamiems duomenims (apie kuriuos kalbėjau) užregistruoti duomenų bazėje ir taip gavo tikslius skirtingų pastato konstrukcinių vienetų (stiklo, gumos intarpo, jungiamųjų plieno dalių, perforuoto metalo lakštų) išmatavimus ir perdavė juos gamybos įrangai. Kodėl tai svarbu? Kaip jau sakiau, kiekviena jungtis ir kiekvienas taškas tokioje trijų sluoksnių sistemoje yra gana sudėtingas. Kiekviena sandūra yra skirtinga, todėl ir kiekviena plokštė yra unikali. Kompiuterizuotai kuriama „taškų debesies“ konstrukcija leidžia automatizuoti itin daug darbo jėgos reikalaujantį įvairių aspektų, pavyzdžiui, geometrijos, identifikavimo procesą ir tuo pat metu tiksliai jį atlikti. Toks tikslumas galiausiai įgalina labai paspartinti statybą, nes kiekvienas mazgas turi po vieną galimą jungtį, prie kurios itin preciziškai montuojami įvairūs plieno kampuočiai (konstrukciniai elementai) ir jie aiškiai pažymimi kiekviename konstrukciniame elemente. Sparčiai tobulėja ir gamybos procesas. Prieš statant, prototipai išbandomi, taip pat išbandomi ir konkrečios pastato dalies konstrukciniai aspektai. Statyba vyksta kur kas greičiau. Taigi, „taškas“ mums yra gan esminis, svarbus dalykas, paprasčiausiai dėl tų, jame užšifruotų trijų taisyklių ir principo, kaip gaunama informacija šios rūšies projektavimo sistemoms.

Vėl grįžtant prie „taško“ ir kalbant apie atsiskyrimą, lygiuotę ir sanglaudą kaip apie programavimo taisyklę, kas atsitinka „įjungus“ tašką? Kas, jeigu kiekvieną tašką kiekvienoje grupėje būtų galima įstumti ir išstumti? Per Australijoje surengtas kūrybines dirbtuves prie kiekvieno geometrinių vienetų sankaupos taškų rinkinio (angl. point sets) mes prijungėme fizinius sensorius. Stengėmės ištraukti taškų rinkinius fiziškai lenkdami sensorių (prijungtą prie taškų rinkinio) ir suprasti, kaip pradės reaguoti atitinkami taškai, kurie jungiasi su gretimais taškais. Taip, sujungę fizinį ir virtualų vienetus, mes mėginome sukurti santykinį modelį. Per šį nedidelį eksperimentą mums kilo mintis pažvelgti ir į pačias interaktyvias aplinkas. Mes mėginome sukurti projektines duomenų bazes, susijusias su aplinkos, ergonominiais ir erdviniais parametrais, mėginome dirbti su kinetinėmis kompiuterinėmis ir valdymo sistemomis vienu metu. Taip siekėme sukurti išmaniuosius architektūrinius prototipus.

„Raumens“ projektas

Pateiksiu pavyzdį. Štai čia – „Raumens“ projektas, kuris buvo eksponuotas Pompidu centre 2003 metais. Tai išties įdomi idėja – objekto išorinę formą galima keisti, priklausomai nuo to, kaip objektas „jaučia“ – fiksuoja greta esančius žmones. Jutiklių sistemos ne tik fiksuoja, kaip greitai kas nors artinasi prie objekto, bet ir tai, kaip jį liečia. Iš esmės tai emocinės objekto reakcijos idėja, o tą reakciją lemia specialios priemonės, kuriomis objektas aktyvuojamas. Kai jam „nuobodu“, jis pradeda šokinėti, taip mėgindamas patraukti aplinkinių žmonių dėmesį, kad šie prieitų su juo pažaisti. Bet jeigu eisi pernelyg greitai, tam tikra jo dalis ims drebėti, tokiu būdu tarsi parodydama, kad tavęs bijo.

„Raumeninio stulpo“ projektas

Baigę šį objektą, mes pradėjome kurti „Raumeninio stulpo“ projektą. Dirbome su įvairiais konstrukciniais komponentais ir mazgais, skirtais šių komponentų sujungimui. Šį projektą nuo pradžios iki galo sugalvojo ir pagamino Hyperbody. Jį būtų galima apibūdinti kaip sistemą, kuri turi nuolat pati atrasti atramos taškus ir susibalansuoti realiame laike. Prie šio projekto dirbome kartu su studentais. Davėme jiems tokią užduotį: sukurti tokį reklaminį stulpą, kuris gali nustatyti didžiausią žmonių, esančių aplink jį, skaičių, taip pat pasisukti ir pasilenkti į jų pusę, tam tikra prasme priverstinai reklamuodamas tai, kas jam numatyta. Štai čia matote daug viena ant kitos sudėtų objekto dalių (3D komponentų), kurios pačios susibalansuoja. Visos šios dalys su jas jungiančiais taškiniais mazgais turi nuolat keistis informacija, pavyzdžiui, xyz koordinatėmis erdvėje, pasvirimo kampo dydžiais ir pan., kad vyktų tam tikrų oro slėgio kiekių apykaita, nes slėgis turi cirkuliuoti „raumenyse“, realiame laike pakreipiančiuose šias 3D dalis įvairiomis kryptimis taip, kad nesugriūtų visa konstrukcija. Platesniame kontekste šio projekto idėja siekia nurodyti, kaip panašiai būtų galima sukurti aukštybiniuose pastatuose įmontuotus tam tikrus savaiminio stabilizavimo mechanizmus, kurie nuolat juos palaikytų vertikalioje padėtyje tektoninių plokščių poslinkių atvejais seisminėse zonose.

„Interaktyvioji siena“

„Interaktyviosios sienos“ projektą kūrėme kartu su FESTO. Jis šiek tiek sudėtingesnis nei anksčiau aptartieji, nes jį sudaro trys aspektai: įmontuota, nuolat besikeičianti apšvietimo sistema; įdiegta tam tikra konstrukcinė logika ir vidinis garso šaltinis. Garsas keičiasi priklausomai nuo to, kaip žmonės sąveikauja su šia siena. Mums tai buvo labai įdomus projektas, nes juo perteikėme principus to, ką kūrėme ištisus aštuonerius metus. Tik šiuo atveju objektas buvo tris kartus sudėtingesnis, nes dirbome su kintančiu garsu, kuris susietas ir atliepia apšvietimo intensyvumą.  Tuo pat metu teko sukurti kompleksinę koncepciją, kaip visi šie elementai galėtų sąveikauti. Nė vienas iš jų neturėjo užgožti kitų, bet visi turėjo veikti sinchroniškai.

Ir tai tik keletas pavyzdžių tų paprastų vizijų, kurias siekėme toliau plėtoti. Kalbėjau apie paviršius, suteikiančius daugybę galimybių, demonstracinius paviršius ir panašius dalykus. Jie reiškia daugybę galimybių, bet esminė idėja yra žvelgti į šiuos dalykus kompleksiškai.

Performatyvios pastato apvalkalo sistemos

Taip pat dirbome su tam tikras funkcijas atliekančiomis pastato apvalkalo sistemomis ir plėtojome jų konstrukcinio, funkcinio ir fiziologinio pritaikymo idėjas. Šiuo atveju ėmėme statyti atvirkštine tvarka. Užuot pradėję nuo algoritmo, pirmiausia sukūrėme prototipą. Šis prototipas buvo sugeneruotas tik tam, kad sukurtume skaitmeninę parametrinę logiką. Kuo didesnio pasvirimo kampo yra dvigubo apvalkalo fasado sistema, tuo daugiau vertikalaus išmatavimo variacijų įmanoma sukurti, tuo daugiau skirtingų šviesos ir oro kiekių įleidimo į pastatą galimybių. Tačiau per visa tai sukuriama algoritmų sistema, kuri veikia šitaip: jeigu parametras Z yra toks ir toks, tai X ir Y bus tokie ir tokie. Šio darbo rezultatas – itin paprastas skaičiavimo procesas, paremtas algoritmo sukūrimu.

Su šiuo projektu taip pat padarėme vieną įdomų dalyką. Norėjome pažiūrėti, kaip į šią fasado sistemą gali būti įdiegti šviesą ir vandenį kontroliuojantys komponentai atskirai nuo energijos generavimo komponentų. O kas, jeigu apvalkalo sluoksnis taptų save palaikančiu ir jam nebereikėtų išorinio energijos šaltinio? O kas, jeigu konstrukcija, kurią sudaro įvairūs komponentai, taptų panaši į standartizuotą sistemą? Remiantis skaičiavimais, nesvarbu, kaip pakeistume duotojo paviršiaus sąlygas, visas erdvinis karkasas (kurį sudaro minėti, su energija susiję komponentai) taip pat gali regeneruotis realiame laike dėl taškų skaitmeninių sekų. Siekėme sukurti tokią kompleksinę informacinę sistemą, kuri, be visos jos generatyvinės geometrijos logikos, dar įgalintų vėjo energetikos sistemas aktyvuoti saulės baterijų paleidėjus (angl. actuators], o ne vandens surinkimo įrenginius. 

Iš išorės fasadas veiksmingai seka skirtingu paros metu į pastatą patenkančius šviesos kiekius; reaguodamas į tai, fasadas dinamiškai atsiveria arba užsiveria, taip palaikant reikiamą apšvietimo lygį pastate. Tokiu būdu jis nuolat keičiasi. Tačiau iš vidaus jis veikia priklausomai nuo to, kiek žmonių praeina pro šį fasadą. Pvz., jeigu aš priartėju prie fasado, jame įmontuoti jutikliai greitai suseka mane ir aktyvuoja atsivėrimo mechanizmus, kas užtikrina matomumą iš išorės. Pastato vidaus logika pasireiškia išorėje, o išoriniai aplinkos kriterijai kontroliuoja vidaus apšvietimo palaikymą priklausomai nuo poreikio. Ši sistema buvo sukurta naudojant simuliacijas. Dirbant kartu su inžinieriais ir derinant įgūdžius, tikrai galima sukurti tokias reaguojančias sistemas, kurios veikia. Jos jau nebėra vizija, bet tampa realybe.

Daugiakomponentės sankaupos modeliavimas

Dabar kalbėsiu apie dalyką, kuris vadinasi „daugiakomponentės sankaupos modeliavimas“ (angl. multi-agent swarm modelling) , arba modeliavimo pagrindu veikiančias projektavimo sistemas. Šiuo atveju aš kūriau parametrinę miestų planavimo logiką, apimančią įvairias funkcines tipologijas, pvz., komercinių, žaliųjų ar gyvenamųjų zonų ir pan., konkretizuodamas, kiek tokių zonų ir kokiomis proporcijomis reikia konkrečiai vietai ar aplinkos kontekstui. Labai paprasta sistema. Toks ryšių modelis leidžia nuolat bandyti subalansuoti, kad atskiri programos komponentai galėtų organizuotis patys. Štai tokie sferinių rutulių tūriniai atvaizdai susiję su projektavimo būdu, kurį taikant vietovės aplinkos veiksniai išreiškiami funkcijos pločio ir gylio diferenciacija. Projektas Lagose, Nigerijoje, buvo atliktas naudojant panašius metodus, visiškai parametriniu būdu. Projekte panaudota skaičiavimo sistema buvo sukurta naudojant Grasshopper vaizdo programavimo kalbą. Tačiau įdomiausia tai, kad projekto vidinė organizacinė logika buvo sukurta, remiantis panašiais savaiminio organizavimosi principais. Tokiu būdu buvo gauti 3D organizaciniai variantai (santykyje su konteksto sąlygomis) – visa projekto geometrija ėmė vystytis iš vidaus į išorę.

Daugiamačiai sąryšių tinklai

Grįžkime prie daugiamačių sąryšinių tinklų (angl. multidimensional relational networks) idėjos. Ji lieka ta pati – taškai suvokiami kaip skirtingi programos komponentai ir vaizduojami sferinių rutulių pavidalu; taigi, tie rutuliai informuoja vieni kitus apie savo preferencijas konkrečios aplinkos kontekste. Aš mėginau ir vietą traktuoti kaip įvairiarūšių parametrų komplektą. Tokiu atveju, viršutiniame kairiajame kampe gali tuos parametrus perskaityti, taip pat ir tai, kaip būtų galima šiek tiek varijuoti kiekvieno parametro vertėmis. Įdomiausia, kad viskas vyksta realiuoju laiku. Šiuo atveju, vieta yra Delfto geležinkelio stotis. Traukinių grafikai, maršrutų kiekis, žmonių skaičius ir pan. yra kintamieji. Daugybė dalykų nuolat keičiasi ir todėl yra registruojami kaip vietos dinaminiai duomenys, priešingai nei tą vietą matau aš, kaip pasyvus stebėtojas. Dabar aš nekalbu apie fasadų studijomis ir aplinkinių pastatų masteliais paremtą architektūros kūrimą, arba esamam kontekstui pritaikytus projektus, bet apie dinaminių vienetų informacinius srautus, „pratekančius“ duotąja vieta, ir šios informacijos svarbą mums.

Štai su kokiu daugiakomponenčiu modeliavimu mums tenka dirbti. Mes mėginame dirbti su tokiais parametrais, kaip antai, triukšmas, pasiekiamumas, saulės šviesa, matomumas ir pan. Kiekvienam vietos kvadratiniam metrui būdingi šie duomenys. Kalbame apie parodų sales, galerijų erdves, kavines ir pan., kurios, būdamos funkciniai elementai, turi derintis prie dinaminių sąlygų ir, kaip biologiniai procesai, organizuotis laike. Šie funkciniai elementai ne tik organizuojasi priklausomai nuo aplinkos konteksto, kuriame yra įdiegti, bet ir atranda tinkamiausią padėtį vieni kitų atžvilgiu. Nepamirškite, kad kavinės, tualetai ir ekspozicijų salės taip pat turi ryšį vieni su kitais. Tai pirmojo laipsnio sąryšis. Kitas yra su aplinka, triukšmo lygiais ar pasiekiamumo lygiais, ar pan. Šie sąryšiai nuolat maišosi ir jungiasi, nuolat vieni prie kitų derinasi.

Miesto baldų sistema

Baigdamas tiesiog noriu parodyti miesto baldų sistemos prototipą, kuris gali keisti savo formą. Tai elementari sąveikos realiajame laike idėja. Šis objektas gali būti stebimas realiuoju laiku, siekiant išsiaiškinti, kaip žmonės į jį reaguoja ir duoti ženklą, kad jam reikalinga dar viena dalis tam, kad žmonės pradėtų juo naudotis kitaip. Taigi, nuolat apskaičiuojamas šio objekto panaudojimo būdas. Informacija apie bet kokį besiformuojantį baldų išplėtimą yra tiesiogiai siunčiama mūsų skaitmeninio programinio valdymo įrenginiams, tada išpjaunama plokštė, o mes turime eiti ir vietoje jį surinkti. Mintis, kaip inertiškas objektas galėtų apskaičiuoti duomenis realiajame laike, gali tapti dar įdomesnė, kai imame mąstyti apie paties objekto evoliucionavimo aspektą.

Mano nuomone, informacijos ir medžiagos susiejimas galėtų būti naujas žingsnis į priekį. Užuot tik projektavę pastatus ir tada juos palikę ramybėje, galime imti klausti savęs, o ką, jeigu jie taptų ryšių sistemomis, teikiančiomis mums, projektuotojams, informaciją? Kokį naują jų panaudojimo būdą dar galėtume atrasti? Manau, turėtume imti tyrinėti šiuos išmatavimus.

ALF 06

I am happy to be here and to be honest, I was quite impressed when I saw the title of the lecture series, because process is what we focus on in Hyperbody. Hyperbody is a research group at the TU Delft, Netherlands, which is specifically focusing on the intricate processes behind information systems and their linkage with associative material formations in architectural design. In a way, you can also connect what we do with many computational processes, such as evolutionary algorithms, generative design methodologies, etc. Essentially what we focus on is bottom-up computational modes of understanding and gathering heterogeneous data. This allows us to comprehend a site/location as a rich source of data for initiating computational simulations for generating informed spatial entities. The title of the talk today, “Info-matter”, specifically links to the idea of how information systems and material systems have a correspondence. The idea of how this intricate link between information, which is derived from meaningful data sets, is connected with the idea of matter itself.

We usually develop sample/proof of concept projects as 1:1 working prototypes at Hyperbody. Towards this end, we acquired some robotic arms as well and thus besides real-time interactive prototypes, we are now also building fully parametrized 1:1 scale building components. All of this is done at our home lab, called the Protospace Lab. Everything that I am showing in my slides can be completely fabricated and is thus much more than glorified imagery. The idea of departing from model based understanding of space to interactive prototypes is essential for us. This is because we deal with real-time interaction and the ability of space to adapt in real-time to different kinds of dynamic activities and environmental conditions. Such prototypes also involve intensively working with electronic systems, sensing, actuation and control systems, which are embedded within the architectural space/components itself.

Protospace Lab

One of our earlier labs was called the Protospace Lab. The focus of this lab was non-standard parametric architectural entities and how technology and architecture could integrate and co-evolve. The idea of technology becoming an extension of yourself, as a connection with your own neural self is something that is a direction we are actively seeking at Hyperbody. We want to think about technology aiding and assisting us in our everyday lives and thus develop creative approaches to architecture.

Such approaches involve a multi-dimensional mode of thinking. This is because, architecture, as a field, deals with multiple parameters: culture, economy and structure, complexity of space, movement of people, activity patterns, demographics and environmental factors, to name a few. So the way we create relational logics among all these parameters is exactly the point where computation plugs in. When you look at newly designed constructs, you also look at a complexity of form. It is aided by computational tools that we have right now. But the idea of sophistication in terms of the buildability of these forms with utmost precision, is in a way almost complimentary [to all other parameters]. We always talk about CAD and the integration of it, but at the same time we are looking at bottom-up generated computational tools, which transcend the act of developing representational drawings and aid in the development of performative design solutions. The formal expressions which you see in the slides are thus the result of a careful negotiation between computational output and the designer’s own intent.

Another aspect is the idea of real-time interactive space itself. The idea of how architectural space itself can start behaving like a bio-organism, which works in a performative manner with adaptation, both physical and ambient, at its core. These adaptations are connected with the behaviour (physiological and psychological) of people as well as the dynamic environmental conditions within which the architectural space is embedded. Through my talk I shall convey the journey that we, at Hyperbody take, in order to convert our real-time interaction based visions into an architectural reality.
A fundamental shift in our way of thinking about architectural space is extremely vital. We are thinking of architecture from a systems point of view nowadays. Systems are an assemblage of inter-related elements comprising a unified whole, which facilitate the flow of information, matter or energy, a set of entities which interact and for which a mathematical model can often be constructed. The question “what the interconnections and interdependencies between the data sets (in a systemic manner) have to offer for architecture” thus becomes very important.
When we are talking about the simultaneous existence of the virtual and the real, we are not talking about just any kind of differentiation, nothing that is virtual is non-real, and nothing real is non-virtual. Everything is interlinked in a way. The question is how the material and the digital, the structural component and the informational component co-exist together, how can these entities intermingle together? But what is interesting, is a middle layer, which, plays an instrumental role in binding these two worlds: a computational world, involving scripting. We are also talking about other abstract phenomena, called “point clouds”, which can be simplistically interpreted as virtual geometric vertices constituting a topology. Linking these virtual entities with physical structural nodes in both parametrically designed static as well as interactive structures is what shall be illustrated further in the lecture.

Why is this so important? Let us look at a project by ONL: “The Acoustic Barrier”. Here you will see that the entire morphology of the project varies throughout 3 kilometres stretch, over which it spans. The constant differentiation in such a formal language includes fluid geometric transitions and is quite difficult to fabricate in a precise manner. If you want to manufacture a project like this, completely with utmost precision, how can you do that? How do computational tools aid you in doing that? Let us understand this process through very simple principles, which will be accompanied with project examples.

The Point Cloud

First, let us try to understand what swarms are. If you look at the video of flocking birds which I am showing now, imagine each of them to be a point in space. These points do not collide with each other, seamlessly follow changing directions and maintain a safe distance from each other. If we were to program this natural behaviour computationally, we would be coding the following three rules per point: separation, alignment and cohesion. So what am I actually doing? I am trying to create a parametric logic between the simplest constituent of geometry: the points/vertices. What does it lead to? Let us look at one of the sections of the Acoustic Barrier project by ONL to understand this.

This section is composed of a complex database of 7000 points. Each and every point has its coded information of separation, alignment and cohesion as its inherent DNA. When I stretch or pull out any point, the entire surface condition (surrounding points) is prone to relationally modify because of the parametric logic, because of how much separation, alignment and cohesion value is embedded inside it. It is a pretty simple rule, but it is quite effective on many levels. Imagine these points now becoming structural nodes of the building. These nodes can also be mined for data such as their three-dimensional location, material differentiation per point, stress and strain going through each point etc. In the case of the barrier, the skin is a three-layered system: a glass panel together with a rubber gasket and a steel section behind it with a perforated sheet. All information pertaining to the size, shape, location and material per layer is basically being mined from the points, between which the triangular surface (glass panel) spans. In this case ONL used MAX-script and AutoLisp to register corresponding data (which I described) in a database and thus acquire exact dimensions of different building component entities (glass, rubber gasket, joining steel sections, perforated metal sheeting) and communicate this to a manufacturing machine.

Why is that so important? As I told you, each and every joint and each and every point is quite complex in such a three-layered system. Every junction would differ and thus every panel is unique. The point cloud structure, which we set up computationally, allows us to automate an otherwise laborious process of identifying various aspects of such a geometry, while allowing one to precisely manufacture it. This level of precision ultimately allowed for a very rapid pace of construction, because every node has one possible connection to which various steel angles (structural members) would will fit into and these are marked specifically on each structural member. The process of production is rapidly progressing. You test prototypes before you build, you also test the structural aspects of a particular part of a building. The construction goes much faster. So the ‘point’ is quite essential and interesting for us, simply because of these three rule sets that are coded into it and the manner in which you start extracting information in this kind of a design system.

Now if we get back to the same ‘point’ and if we talk about the same issues of separation, alignment and cohesion as a programmed rule, what happens when the point becomes actuated? What if every point in every cluster could be pulled in and pulled out? In a workshop that we did in Australia, we were connecting physical sensors together with point sets within a cluster of a geometric entity. We were trying to pull out point sets by physically bending a sensor (which was assigned to a set of points) and understand how the relative points, which were connected with neighbouring points, could start to react. We were trying to develop a relational model connecting the physical and the virtual. Through this small experiment we got the idea to look into interactive environments themselves. We were trying to develop design databases, in which we were dealing with environmental, ergonomic and spatial parameters, tried to work with kinetic, computational and control systems together. All of this aimed to produce smart architecture prototypes.

Muscle Project

Just to give you an example, here is the Muscle project that was exhibited at the Centre Pompidou in 2003. It is an interesting idea of an external form of an object, which can be manipulated because of the manner in which the object can sense the proximity of people. The sensing systems not only sense how fast you approach the body, but also how you touch it. The idea of an emotional response, which is then rated by means in which this body activates. When it gets bored, it starts jumping in order to attract attention so that people might come and play with it. If you approach too fast, then a particular portion starts shivering, in a way, as if it is scared of you.

Muscle Tower Project

From that we went to the Muscle Tower project. We were working with different sets of building components and the nodes that are connecting all of these components together. This project was fully built, manufactured and engineered at Hyperbody. It is a system that has to constantly support and balance itself in real-time. This work is done together with students. We gave them the following assignment: if this was an advertising tower, it had to sense the maximum amount of people that were around it, and therefore try to bend and lean towards them, in a way to forcefully advertise what it wanted to say. You can see multiple stacked sections (as 3D components) in the act of balancing themselves. All of these sections with nodes of points, that are connecting them, have to constantly exchange information, such as xyz location in space, its tilting angles etc. in order to exchange the amount of air pressure which should be circulating in fluidic muscles, which pull these 3D sections in different directions in real-time, so that the structure does not collapse. The bigger picture was that you can create an in-built self-stabilizing mechanism within tall buildings, which could constantly maintain its verticality during movement of tectonic plates in seismic zones. 

The Interactive Wall

The Interactive Wall is a project we did with FESTO. It is a bit more complex than the ones we did earlier, it has 3 modalities; an in-built, constantly varying lighting system, it has its own in-built structural logic, it also has a sound source inside. The sound changes depending on the manner in which people interact with this wall. This was a very interesting project for us, as it communicated the principles of what we did throughout 8 years. But in this case, it is three times more complex, because we are working with the changing modality of sound, the sound is connected with the intensity and the display of the lighting patterns. At the same time there was a complex idea of how all of the elements would work together. None of the elements could be allowed to topple over, rather, all of them had to work in synchronization with each other.

These are just some of the examples of simple visions that we wanted to take further. We were talking about surface conditions creating multiple opportunities and other things. There are multiple possibilities, but the core idea is to look at these via their components.

Performative Building Skin Systems

We were working with the performative building skin systems and the idea of their structural, behavioural and physiological adaptations. In this case we started building in a reverse fashion. Rather than starting up with an algorithm, we created a prototype first. The prototype is generated only to create a notational parametric logic. The more I slide a double skin façade system, the more variation it creates in the vertical dimension and the more difference it creates in terms of the amount of light and the amount of air that will be let into the building. But all of this results in generating an algorithmic system, which says: if the Z parameter is so much, then X and Y can become this much. This resulted in a very simple notation process based algorithm generation.
We also did another interesting thing in this project. We wanted to look at how light and water controlling components as opposed to energy generation components could be built into the façade system. What if the skin becomes completely self-sustaining and does not need an external power source? What if the structure, which hosts different components, becomes almost like a standardized system? Computationally, no matter how I change a surface condition, the entire space frame (which hosts such energy related components) can also be regenerated in real-time because of the notational sequences of the points. We were working on a complex information system, in terms of how wind-based power systems would power up the actuators for the solar flaps, as opposed to the water collection units in addition to the entire generative geometry logic for it. 

From the external side, the façade, efficiently tracks the amount of light that is being witnessed by this building at different times of the day; therefore the façade dynamically opens or closes in order to maintain appropriate lighting levels in the building and is thus constantly changing. But internally it works on the principle of how many people pass by this façade. If I walk by the façade, the embedded sensors immediately track me and create variations in the opening patterns to ensure visibility to the outside. It is the interior logic which is exposed outwards and the outward environmental criteria controls how the internal illumination can be maintained in accordance with the need of the program. This system was done using simulations. If you work together with engineers and combine your skills, then you can surely develop such responsive systems that can work. It no longer stays as a vision but can become a reality.

Multi-Agent Swarm Modelling

Now I am going to talk about something called ‘multi-agent swarm modelling’, or simulation-driven design systems. In this case I was building a parametric logic in town-planning between various program typologies: commerce, green areas, housing zones etc. by specifying how much of these zones – and in what proportion – are needed within a specific site and environmental context? Being a very simple kind of a system, this relational model is constantly trying to balance the manner in which separate programmatic agents can self-organize. Volumetric representations as spherical balls are connected with the manner in which environmental factors of a site result in the width and the depth differentiation of the program. A project in Lagos, Nigeria was done using similar methods in a fully parametric manner. The computational system behind the project was completely developed using Grasshopper. But the interesting thing was the manner in which the internal organisational logic of the project was generated using similar self-organising principles. Because of this, organisational variations were attained in 3 dimensions (in relation with contextual conditions) - the entire geometry of the project thus started evolving from inside out.

Multidimensional Relational Networks

Let us get back to the idea of multidimensional relational networks. The idea stays the same - the points are now conceived as different program agents and are represented as spherical balls and these balls are informing each other about their preferences within an environmental context. I was trying to understand the site itself as a set of heterogeneous parameters. You can read what these parameters are in the upper left corner, and how one can tweak the values per parameter. What is interesting, is that all of this is happening in real-time. In this case, the site is the Delft train station. The train timings, the amount of cycles, the amount of people etc. are all variables. A lot of things are constantly changing and are thus being registered as dynamic data on the site as opposed to me only looking at the site as a passive observer. Here, I am not talking about generating architecture based on studies of architectural façades and scale of the surrounding buildings and thus developing designs which fit in the context, but about the information flow of dynamic entities that is going through the site and the importance of this information for us.

We are working with these kinds of multi-agent based simulations. We are trying to work with parameters such as noise, accessibility, sunlight, visibility etc. In this case, every square meter of the site is constantly capturing such data. We are talking about exhibition halls, gallery spaces, cafeterias, etc. which, as program agents have to negotiate with these dynamic conditions and like a biological process, self-organise in time. These program agents not only self-organise in accordance with environmental contexts that they are embedded in, but also find the most suitable positions in relation to each other. Do not forget that the cafeteria, the toilets and the exhibition hall are also in a relationship with each other. That is just one dimension of relationships. The other, is with the environment, with the noise levels or the accessibility levels etc. These kinds of relationships are thus compounding constantly and are under constant negotiation.

Urban Furniture System

Towards the end I just want to show a prototype of an urban furniture system that has the possibility of changing its form. This is the basic idea of real-time interaction. This object can be monitored in real-time in order to understand how people are interacting with it and to come up with an indication of whether or not it needs another extension, so that people could use it in a different way. The usage pattern of this object is constantly being calculated. The information of any emerging extension of the furniture is streamed directly to our CNC machines and a panel is cut and then we have to go and assemble it on location. The idea of how an inert object, can compute and calculate data in real-time, can become much more interesting, when we start thinking of the evolutionary aspect of this object itself.
In my mind, binding information and matter could be the next step to where we are heading. Instead of buildings only being designed and then left to survive, what if they became processing systems, which also inform us as designers? What new usage pattern can we discover? I think we would slowly start exploring those dimensions.

ALF 06
Linas Tuleikis

Matas Šiupšinskas: Jūs penkioliką metų dirbate1 Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (po poros mėnesių pašnekovas pasitraukė iš fakultete užimamų pareigų2 – red. pastaba). Lietuvoje turime kelias aukštąsias mokyklas, ruošiančias architektus. Visos jos ganėtinai skirtingos, žvelgiant į studentų darbus, temas, požiūrį. Kur slypi skirtumų priežastys?

Linas Tuleikis: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto didžiausias skirtumas tai, kad jis yra mažas ir tai nulemia labai daug ką. Pavyzdžiui, maža mokykla reiškia, kad joje egzistuoja šeimyniniai santykiai. Šeimyniniai, o ne cecho, gamybiniai santykiai ir veda kokybės link, jie leidžia susikoncentruoti į požiūrio formavimą, o ne tik mechanišką amato mokymą. Kita vertus, mano patirtis labai vienpusiška, aš penkiolika metų praleidau mažoje mokykloje, bet visą ta laiką man labai patiko šis modelis, kuomet architekto edukacija vyksta šeimyninių santykių kontekste. Jaučiuosi tarsi privilegijuotas, kad niekuomet neteko dirbti didelėje institucijoje, net jei ji didelė tik Lietuvos masteliu.
Man atrodo, kad mūsų specialybei labiausiai priimtinas artimas santykis, o ir mano darbo pobūdis toks, man reikia artimo asmeninio kontakto, tam, kad perteikčiau žinias. Būtų sunku dėstyti žinant, kad dar nesusiformavusios pasaulėžiūros žmogus pasiima iš mano dėstymo tik kai kuriuos jam priimtinus aspektus. Taip nutikus man atrodo, kad klaidinu jauną žmogų. Svarbu perduoti pilną paletę, o tam turi turėti pakankamai artimą santykį ir turėti laiko asmeninei diskusijai su studentu. Savaime suprantama jis vis tiek atsirenka informaciją, bet aš lieku atsakingas pateikti jam pakankamai išsamų pasakojimą, kad jis turėtų progą susikurti autentišką įspūdį apie profesiją, apie jos iššūkius ir atsakingai pasirinktų. Man svarbu, kad studentas pasirinktų žinodamas kuo daugiau.

Ar toks santykis su studentu yra būtent Kauno fakulteto specifinis bruožas?

Manau, kad tai yra mažos mokyklos bruožas. Tiesiog, kai turi laiko apie architektūrą kalbėti iš visų pusių, ne tik tai, ką nurodo studijų programa. Sakykime, kad pagal programą reikia padaryti konkrečios funkcijos pastatą tam tikroje aplinkoje, ir tu turėtum po truputį pristatyti kontekstą, santykį objekto su kontekstu, paskui santykį su funkcija ir tada iš to kylančius kūrybinius, meninius klausimus, bet mažoje mokykloje tu darai ne tik tai. Turėdamas artimą santykį su studentu kalbi absoliučiai apie viską, kas siejasi. Kartais iš tų jaunų žmonių, kurie patyrę tik gana formalų mokymą, jauti nuostabą, nes tu kalbi apie pakankamai asmeniškus dalykus, brėži pakankamai aštrią emocinę liniją. Taip kalbėdamas nuolat klausi jo, neleidi tam žmogui atsipalaiduoti. Aš linkęs daug klausti ir išgirdęs poziciją, kuri manęs netenkina, papasakoju savo poziciją, bandau nurungti argumentais. Kartais pavyksta, o kartais ne, bet tokiu atveju kažką gaunu atgal. Abi pusės mokomės vienas iš kito.

Vertybinė gija keliauja per visą mokymo procesą. Tai vyksta su mažais atsilenkimais, kai pokalbis pakrypsta apie smulkias architektūrines gudrybes, kurių tenka imtis, kad greičiau pasiektum savo tikslą, bet kalbantis apie architektūrą pirmiausia keliami kūrėjo moralumo klausimai. Man tai atrodo labai svarbus dalykas, aš tuo tikiu. Tai nereiškia, kad aš pretenduoju į teisuolio ar moralizuotojo vaidmenį, nenoriu pasakyti, kad neklystu, bet aš į architektūrą stengiuosi žvelgti per moralumo prizmę. Man atrodo svarbu studentui perduoti, kad projektuodamas architektas dalyvauja bendrame sutarime su miestu, su visuomene ir turi turėti aiškią vertybinę poziciją.  Kai kurių žmonių moralinis silpnumas yra viena didžiausių Lietuvos architektūros problemų.
Apskritai architektūroje moralumas yra svarbus. Juk praeina triukšmo laikotarpis ir po jo stoja tam tikra tyla, laikas, kai žmonės pradeda vertinti tylą. Kažkada atrodė, kad architektūrinė kalba miestuose turi kurti kaitą, intrigą, o šiandien atrodo, kad reikia formuoti tiesiog foninį užstatymą. Kaitos kupini miestai pasidaro neramūs, nebelieka pauzių. Šiandien galime turėti labai gerą architektūrą, kuri bus nepastebima, toks namas gali būti labai didelė vertybė. Ir čia vėl svarbu išlaikyti moralumą prieš visuomenę, žmogaus prieš žmogų, architekto prieš bendruomenę, prieš žemės rutulį, prieš gamtą. Tokios yra šiandieninės tendencijos.

Ar moralinės atsakomybės skatinimas sulaukia deramo dėmesio svarstant aukštojo mokslo misiją? Pavyzdžiui, diskutuojama apie tai, kad reikia rengti darbo rinkoje paklausų ir savo amatą išmanantį specialistą ir atrodo natūralu, kad universitetas pirmiausia turi išmokyti projektuoti. Aš šiek tiek tirštinu spalvas, bet ar nėra per daug dar ir reikalauti iš architektūros moralės ugdymo? Gal išties mes turime tik aptarnauti užsakovą?

Žinoma, jei mes šį reikalavimą iškeltume į programinį lygį, jis skambėtų šiek tiek kurioziškai. Tarsi tikslas būtų savotiškos tikybos ar moralinio ugdymo pamokos. Taip nėra. Bet kartu ši tema neprieštarauja mokymo programoms, nes mokymo procese mes dalinamės įvairiomis žiniomis, nuomonėmis. Man asmeniškai moralinis aspektas atrodo svarbus, bet studentas mokosi iš krūvos dėstytojų. Per visus tuos metus universitete yra be galo daug kitų temų, kurios turi būti paliestos, kad susiformuotų stiprus architektas. Socialinius aspektus gvildenti architektams labai sudėtinga, atrodo, kad tam nėra vietos, nėra laiko, bet turi nuolat stengtis apie tai diskutuoti su studentais.

Kvaila būtų supriešinti studijų programą ir asmenybės ugdymą. Programiniai dalykai yra tas karkasas, kuris leidžia nepamesti minties ir nepradėti architektūros studijose ruošti kunigą. Be abejonės, studentui turi būti pasiūlytas tam tikras žinių bagažas ir turi būti sukuriamos profesinės situacijos, kurias įveikiant ateina žinios.

Stuburas žmogui labai reikalingas, nepaisant to, kad galbūt smegenys yra svarbesnis organas, bet jos ore neegzistuoja, jos egzistuoja tam tikrame kūne. Bet išleisti iš universiteto architektą suformavus tik jo kūną reiškia išleisti architektą, kuris nors ir žino, kaip nubrėžti, bet nežino, kada jam reikėtų brėžti ir dėl ko brėžti ir kiek brėžti, o kada atsisakyti tai daryti. Šie dalykai lygiai taip pat svarbūs, ir sakyčiau, kad net svarbesni. Deja, manau, kad šita sfera tiesiog apleista ir dėl to būtų galima sugrąžinti į mokyklos suolus labai daug aktyviai dirbančių architektų. Jie puikiai valdo savo amatą kaip įrankį, jie moka padaryti materiją, bet mes žinom, kad su tais pačiais kaštais galim padaryti materiją gerą, ir galim padaryti labai blogą materiją, tokią, kuri padarys didžiulę žalą. Jausti šitą plonytę liniją architekto profesijai yra būtina. Jei to neišugdė mokykloje, reikia studentą informuoti apie tam tikrus moralinius klausimus, suformuoti tvirtumą, aiškias nuostatas, socialinį jautrumą.

Sakoma, kad siekiant architektūros kokybės svarbu šviesti visuomenę, ugdyti brandų užsakovą, bet mano žvilgsnis labiau sukoncentruotas į architektus ir aš norėčiau matyti, tokią idealią būseną, kuomet visi architektai tikrai atsakingai supranta savo vaidmenį. Tuomet visuomenė, kad ir kaip priešiškai būtų nusiteikusi, ims įsiklausyti į mūsų žodžius. Man atrodo, kad daugelis situacijų, kuriose apkaltinama nesupratingoji visuomenė, susidaro ne dėl to, kad mes patys nusileidžiam iki gašlių norų, iškreiptų visuomenės lūkesčių. Užsakovai dažnai nori tik materijos, pastato mėsos ir tai yra mūsų konformizmo, nusileidimo, susitaikymo, arba labai daugeliu atvejų – nesupratimo pasekmė.

Sąmoningo architekto ugdyme labai svarbi yra dėstytojo asmenybė, profesiniam stuburui suteikti yra reikalinga gera studijų programa, bet ar tai viskas? Skirtingose mokyklose studentai šiek tiek skirtingai dirba, skirtingas jų tarpusavio santykis, kaip jie bendrauja vieni su kitais, vienur jie dirba individualiai, o kitur komandomis. Kiek yra svarbi galimybė studentams mokytis vieniems iš kitų ir kiek svarbi studijų aplinka?

Labai svarbi. Bent jau architektams, bet greičiausiai ir kitoms profesijoms, tai tikrai aktualu. Aplinka, kurioje studentas studijuoja, ne fizinė aplinka, bet supantys žmonės, psichologinis komfortas, pasitikėjimas, partnerystė su kitais kolegomis, su architektais ir su kitų specialybių studentais architektui yra esminis dalykas. Net ir projektuojant mūsų tikslas yra tokios terpės sukūrimas, mūsų geriausi kūriniai turi sukurti tokius santykius. Pradžioje aš pradėjau pokalbį nuo mokytojo, bet įdėkime puikų mokytoją į prastą aplinką, tokį, kuris skirs labai daug dėmesio ir širdies tiems žmonėms – anksčiau ar vėliau jis pavargs kovoti kaip Donkichotas. Net ir žvelgiant iš jauno studento pozicijos toks pavyzdys demoralizuoja, nes jis mato, kad yra dėstytojas, kuris kažką daro, bet visa sistema jam maišo, terpė nepalanki. Toks studentas matys tik du pasirinkimus–klausyti šito žmogaus ir po baigimo atsidurti tokioje pat pozicijoje arba prisitaikyti prie sistemos ir dirbti sistemoje. Kitus studijų trūkumus, tokius kaip netobula programa, studentas gali užpildyti kažką papildomai skaitydamas, šalia paskaitų dalyvaudamas įvairiose konferencijose, visuomeninėje veikloje, bet labai sunku kompensuoti tai, ką jis praranda neturėdamas gerų kolektyvinių santykių, stiprios bendruomenės. Aukštoji mokykla apskirtai turi stengtis ne tik auginti savo akademinę bendruomenę, dėstytojų ratą, bet ir formuoti sveiką požiūrį į studentą, jam tinkamą aplinką, nes studentas yra šio proceso ašis. Buvau labai nustebintas, sužinojęs apie atvejį iš kitos Baltijos šalies, kuomet dėstytojas vengia studentams perteikti savo žinias, nes mato, kad jie už poros metų gali tapti jo konkurentais. Tai yra visiškas nesusipratimas, vedantis į korumpuotus santykius, kuriuose kažkieno idėjos gali būti naudojamos ne ten kur turėtų būti naudojamos ir t.t.

Bet kas nutiktų, jei universitete kuriama aplinka orientuota tik į studentą, sukuriamas komfortas, bet nelieka iššūkių, tarpusavio konkurencijos, spaudimo tobulėti? Juk augti siekiančiam žmogui turi būti keliami gana aukšti reikalavimai?

Minėdamas komfortą neturėjau galvoje šiltnamio sąlygų. Tai nereiškia, kad reikia nekelti studentui sunkios užduoties, kuri jį galbūt parklupdo pradžiai, bet ilgoje distancijoje užaugina. Jis turi gauti iššūkius tam, kad prisiliestų prie profesinės problemos, nuolat galvotų apie ją ir kai ją įveiks, kad patirtų tą neapsakomą jausmą, kuris nepalyginamas su jokiomis šiltnamio sąlygomis. Ilgalaikėje perspektyvoje komfortas yra galimybė tobulėti, dalintis atradimais, nusivylimais, išsiskyrimais ir susitikimais – džiaugsmu, kai viskas praeina, ir esame visi kartu patyrę nepaprastai daug dalykų. Apie tokį mokymosi komfortą kalbu. Asmeniniam tobulėjimui reikalingi iššūkiai.

Iššūkiai, konstruktyvi kritika yra svarbūs visą gyvenimą, bet ar dabartinėje akademinėje sistemoje studentas iš dalies yra aukštosios mokyklos finansų šaltinis, ji yra labai priklausoma nuo studentų kiekio, kuris leidžia išlaikyti dėstytojus ir t.t. Kaip sukurti sveikų iššūkių kupiną aplinką studentui, kurio universitetui labai nesinori prarasti?

Paskutiniu metu kuriama būtent atvirkščia aplinka, mes tampame imitacijų virtuozais, nes visiems pasidarė labai svarbu užtikrinti rytdieną ir dėl to mes pasiryžę imituoti iliuzinę sėkmę, nors iš tiesų neartėjame prie jos, nes kažką darant tu neabejotinai susiduri su tam tikromis rizikomis, o sistema nori, kad viskas būtų daroma be rizikos. Be rizikos lengviausia yra daryti „ant popieriaus“, nieko nedaryti, bet popieriuose realybę gražinti, hipertrofuoti, girtis. Tokie imitacinio darbo mechanizmai jau yra paleisti ir dirba pilnu tempu.

Ar tai susiję su studentų skaičiumi? Viešoje erdvėje nuolat primenama, kad architektų rengiama pernelyg daug ir tada natūraliai kyla klausimas, ar ne per daug linkstama į kompromisus? Ar tikrai priimami tik geriausieji?

Aš dėl to nesu labai kategoriškas. Žinoma, lengviau dirbti su tuo žmogumi, kuris yra įpratęs dirbti, bet aš vis tik tikiu, kad galima daugelyje žmonių, kurie iki šiol nedirbo, arba blogai dirbo, pažadinti kažką ir padėti jam surasti save. Tai, kad ateina ne tik geriausi nėra pats blogiausias dalykas. Blogesnis dalykas kuomet ateina nenorėdami, ateina atsitiktinai, arba įkalbinėjami tėvų. Ne taip svarbu, kad žmogus buvo labai prastas mokinys ir mažai sugebėjo pačioje pradžioje, nes tinkamai su juo dirbant galima nuspausti tą mygtuką ir jaunas žmogus ims keistis. Jei jis turi energijos, kurios savyje nestabdys ir leis jai reikštis – jis gali pasikeisti, jeigu tu jam padėsi. Gal jis ateis į architektūrą, baigs architektūrą ir pasirodys, kad tai nėra jo vieta, bet jeigu per visas studijas tu kaip dėstytojas padėsi jam surasti savo kelią, tai studijos bus sėkmingos.

Kitaip tariant svarbu ne priimti, bet išleisti gerus...

Tikrai taip. Man džiugu, kad vyksta transformacija į penkerių metų architekto studijas. Manau, kad grįžtama prie laisvųjų profesijų atsakomybės prieš visuomenę, kai nėra pusiau specialistų ir specialistų. Bet čia reikia prisiminti, kad aš turiu darbo mažoje mokykloje patirtį, kur dėstytojas gali sau leisti turėti pakankamai šeimynišką santykį su studentu.

Norite pasakyti, kad didelėje mokykloje toks santykis negalėtų atsirasti?

Negalėtų. Jeigu tu mokykloje bent iš matymo pažįsti visus, tai nėra tas pats, kaip pažįstant penktadalį ar tuo labiau šimtadalį. Galimybė pažinoti kiekvieną dėstytoją yra nepaprastai didelė prabanga. Didelėse užsienio mokyklose niekas net neįsivaizduoja, kad gali būti tokios sąlygos, kad studentas bet kada gali susitikti su dėstytoju, tau nereikia laukti eilėje, tu gali prieiti, kai tau rūpi ir iš karto gauti atsakymą.

Tokia situacija buvo iki šiol, bet mokykla pastaruoju metu išgyveno nemažai pokyčių. Kas laukia jos ateityje?

Man baisu, pagalvojus kur judama dabar, nes vienas žmogus, atsisėdęs į kokią nors aukštesnę kėdę sprendžia fakulteto ar katedrų likimus vadovaudamasis asmeninėmis ambicijomis. Ima dominuoti labai pragmatiški dalykai, galvojimas apie save, galvojimas apie savo vietą struktūroje, apie tai, kad ši vieta jam taptų patogi. Tai privedė iki to, kad šiandien fakultetas neturi nei vieno pirmakursio studento architekto. Žinoma, nėra vieno atsakymo, kodėl taip nutiko. Visose mokyklose mažėja studentų, bet šiuo konkrečiu atveju daug ką nulėmė reorganizacijos, naujų junginių steigimas, kuris arba tiesiog natūraliai atitraukė studentus nuo mūsų studijų, arba to buvo siekiama. Buvo padarytos kelios reorganizacijos, parengiamuosius kursus nustojo vesti dėstytojai, kurie tai darė iki tol ir t.t.

Kurti bendruomenę, kai nebelieka studentų, vargu ar įmanoma.  Kokie tikslai buvo keliami minėtoms reorganizacijoms, kokie prioritetai? Nes jei kažkuri šaka yra silpninama, tai galbūt siekiama sustiprinti kitą, perspektyvesnę?

Tavo klausimai yra labai logiški, nes taip ir turėtų būti, bet jeigu mes atsuktumėm laikrodį trisdešimt metų atgal, tai suprastumėm, kad visą šį laiką aukštosios mokyklos veikia visai pagal kitą modelį. Pavyzdžiui, vieno žmogaus noras susitvarkyti savo reikalus paliečia be galo daug žmonių, katedrų, ir studentų. Dalis fakulteto darbuotojų sunkiai pergyveno transformaciją iš gana nuspėjamo socialistinio gyvenimo į aktyvų kapitalistinį, todėl jie jaučiasi netikri, bijo imtis veiksmų, jiems tai siejasi su nesaugumu ir tuo pasinaudojant galima priimti sprendimus, kuriems niekas nepasipriešins. Nuolat bėgi paskui nuvažiavusį traukinį, ateini diskutuoti dėl traukinio, bet žinai, kad jis jau išvažiavo seniai ir nebėra dėl ko diskutuoti.
Žmonės, kurie tai daro, iš esmės yra politikai ir jie dirba kitais metodais, dirba užkulisiuose, nueina su kiekvienu pasikalbėti ir kiekvienam pasakoja tai, ką žmogus tikisi išgirsti, kam jis yra neabejingas. Kartu oficialiai pateikiami keisti argumentai, nesiteikiama deramai paaiškinti. Tarkime, kad įstaigoje egzistuoja organas, kurio pritarimas būtinas įgyvendinti reformą.  Argumentai jame pristatant ateities planus gali būti tiesiog juokingi, pavyzdžiui, „patikėkite, to tikrai labai reikia, bus labai gerai, tai mums labai svarbu ir taip turi būti padaryta“.

Norite pasakyti, kad akademinė terpė tampa politinio veikimo lauku?

Žinoma. Žmonės eina į rinkimus, ant jų plakatų rašoma, kad tai profesorius3, o tai juk net nėra mokslinis laipsnis, tai yra pareigos. Kaip šaltkalvis. Bet tokie užrašai tarsi kuria statusą. Manau, kad kiekvienoje mokykloje yra tokių atvejų ir jie gana panašūs. Dažniausiai tai būną žmogus, kuris yra nevisai savo vietoje, žmogus, kuris nei myli studentus, nei labai myli šį darbą. Jei jis neturi didelių profesinių gebėjimų jis panaudoja kitus gebėjimus ir taip realizuoja save. Jis stengiasi susikurti jo veiklai tinkamą, patogią aplinką. Jei toks žmogus turi dideles ambicijas, siekį auginti įtaką jis veikia dar agresyviau. Mokyklose, kur kolektyvas stiprus ir šito netoleruoja, toks žmogus labai greitai identifikuojamas ir jo karjera baigiasi. Bet meno kūrėjų aplinkoje situacija yra specifinė, nes šiems žmonės akademija yra nors ir nedidelis, bet vienintelis stabilumo garantas, todėl jie bijo išreikšti savo nepritarimą.

Kalbame apie vieno žmogaus politinius tikslus, bet tokių tikslų gali turėti ir visa institucija. Gal nebūtinai politinių, bet tarkime mokykla, kuri atstovauja tam tikrą ideologiją taip pat įmanoma. Čia galime prisiminti „Strelka“ arba „Bauhaus“ mokyklas.

Man sunku tai komentuoti, nes nesu susijęs su politika. Mano manymu, leidžiantis į tokius santykius prarandi dalį moralumo, aukoji edukaciją. Institucija neturėtų turėti didesnių tikslų nei išmokyti žmogų gyvenimo, nes kitu atveju tik laiko klausimas, kada tai taps baisiu ideologiniu instrumentu.

Universitetas ruošdamas žmogų gyvenimui turi atsakyti į klausimą, kokiam gyvenimui jis ruošia. O tai jau gana svarbus, ideologinis pasirinkimas.

Nebent susiauriname situaciją iki tiek. Universitetui kryptis yra reikalinga, kad jis būtų atpažįstamas, bet viena ryški kryptis veda link armijos rengimo. Net ir Bauhausas savu metu buvo labai aiškios, labai modernios ideologijos kareivių kalvė. Taip iš studento atimama galimybė laisvai galvoti, nesutikti su tuo, atsirinkti. Taip buvo XX amžiuje, bet kuomet mes kalbame apie XXI amžių, mes kalbame apie labai skirtingų idėjų, labai skirtingų minčių sugyvenimą viename kambaryje.

Taigi, kas šiandien yra būtina gerai architektūros mokyklai?

Būtina ilgalaikio komforto būsena studentui. Tai yra terpė, kurioje yra pakankamai triukšmo, kad sužadintų to studento vaizduotę ir pakankamai daug tylos, kad jo galvoje sugebėtų gimti mintis. Reikia, kad kiekvienas studentas atėjęs jaustųsi asmenybe ir taip pat jis tokias pačias asmenybes matytų aplinkui save, kad jis žinotų, kada jam reikia pakovoti dėl savo asmenybės ir kada jis gali nusiliesti, atsisakyti kažko vardan bendro tikslo, veikti kartu su kitomis asmenybėmis. Ar mokyklai reikalinga kokia nors ideologinė kryptis? Aš labai abejoju.

1 Šis pokalbis įvyko 2016 m. kovo viduryje, Kaune. Praėjus porai mėnesių po interviu dienos (2016 06 29) Linas Tuleikis parašė prašymą atleisti jį iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) užimamų pareigų. 2016 m. liepos 3 d. socialiniuose tinkluose pašnekovas išdėstė jo pasitraukimą paskatinusių įvykių chronologiją, kurioje kaip šių įvykių pradžią nurodė gegužės 12 dieną vykusią VDA KF 6 architektūros studijų semestro egzaminų peržiūrą.
2 Žr. ir