ALF 05
INTRODUCTION
ALF 05
[EN] VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
ALF 05
[EN] VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
picture
UNESCO Pasaulio paveldas Lietuvoje, Eglės Skačkauskaitės piešinys, 2014

EN

ALF 05
[EN ] VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
picture
UNESCO Pasaulio paveldas Lietuvoje, Eglės Skačkauskaitės piešinys, 2014

[EN]

ALF 05
VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
picture
UNESCO Pasaulio paveldas Lietuvoje, Eglės Skačkauskaitės piešinys, 2014

2014 m. sukako 20 metų nuo Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šia proga Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu surengė tarptautinį seminarą  „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“, skirtą aktualizuoti Vilniaus istorinio centro ir Kernavės archeologinės vietovės naujausius paveldosauginius tyrimus, teorinius vertinimo aspektus ir vietovių vadybos problematiką pasauliniame kontekste.

Seminaras, skirtas Vilniaus istoriniam centrui įvyko VU Senato posėdžių salėje 2014-05-09. Seminaro tema - Vilniaus istorinio centro, pasaulio paveldo vietovės mokslinių tyrimų integravimas tarptautinio dokumento "Istorinis urbanistinis kraštovaizdis" (2011 m.) kontekste, skatinant istorinio miesto kaip integralios visumos suvokimą ir vertinimą. Šia tema įvadinį kviestinį pranešimą perskaitė Joseph King (ICCROM). 2005 m. J. Kingas dalyvavo rengiant Vilniaus senamiesčio išsaugojimo ir atgaivinimo patirties 1995–2005 m. studiją. Pranešimuose Lietuvos mokslininkai ir paveldosaugos specialistai (architektės Irena Kliobavičiūtė ir Giedrė Filipavičienė, architektė, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė Marija Nemunienė, VU Istorijos fakulteto doktorantai Viktorija Kurienė, Karolis Kučiauskas, Viltė Janušauskaitė) aptarė istorinių senamiesčių ir konkrečiai Vilniaus istorinio centro apsaugos ir valdymo problematiką, mokslinių tyrimų integravimą į paveldosaugos procesus. Vakarinę kviestinę paskaitą skaitė žymiausias šiuolaikinis paveldo istorikas ir teoretikas prof. Jukka Jokilehto.

Šis leidinys apibendrina ir praplečia seminaro medžiagą ir yra skirtas paveldosaugos ir architektūros specialistams bei studentams ir visai Vilniaus senamiesčio istorija ir apsauga besidominčiai visuomenei.

Dr. Marija Drėmaitė (leidinio sudarytoja)

 

Leidinio parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba

 

Leidinį parengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

Leidinys parengtas bendradarbiaujant su:

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu

ICOMOS Lietuvos nacionaliniu komitetu

VšĮ "Architektūros fondas"

 

Dėkojame už finansinę paramą rengiant tarptautinį seminarą „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“:

Lietuvos mokslo tarybai

Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos

ALF 05
LECTURES
ALF 05
ALF 05_1_IVADAS

111

ALF 05
[EN]VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
picture
UNESCO Pasaulio paveldas Lietuvoje, Eglės Skačkauskaitės piešinys, 2014

2014 m. sukako 20 metų nuo Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šia proga Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu surengė tarptautinį seminarą  „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“, skirtą aktualizuoti Vilniaus istorinio centro ir Kernavės archeologinės vietovės naujausius paveldosauginius tyrimus, teorinius vertinimo aspektus ir vietovių vadybos problematiką pasauliniame kontekste.

Seminaras, skirtas Vilniaus istoriniam centrui įvyko VU Senato posėdžių salėje 2014-05-09. Seminaro tema - Vilniaus istorinio centro, pasaulio paveldo vietovės mokslinių tyrimų integravimas tarptautinio dokumento "Istorinis urbanistinis kraštovaizdis" (2011 m.) kontekste, skatinant istorinio miesto kaip integralios visumos suvokimą ir vertinimą. Šia tema įvadinį kviestinį pranešimą perskaitė Joseph King (ICCROM). 2005 m. J. Kingas dalyvavo rengiant Vilniaus senamiesčio išsaugojimo ir atgaivinimo patirties 1995–2005 m. studiją. Pranešimuose Lietuvos mokslininkai ir paveldosaugos specialistai (architektės Irena Kliobavičiūtė ir Giedrė Filipavičienė, architektė, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė Marija Nemunienė, VU Istorijos fakulteto doktorantai Viktorija Kurienė, Karolis Kučiauskas, Viltė Janušauskaitė) aptarė istorinių senamiesčių ir konkrečiai Vilniaus istorinio centro apsaugos ir valdymo problematiką, mokslinių tyrimų integravimą į paveldosaugos procesus. Vakarinę kviestinę paskaitą skaitė žymiausias šiuolaikinis paveldo istorikas ir teoretikas prof. Jukka Jokilehto.

Šis leidinys apibendrina ir praplečia seminaro medžiagą ir yra skirtas paveldosaugos ir architektūros specialistams bei studentams ir visai Vilniaus senamiesčio istorija ir apsauga besidominčiai visuomenei.

Dr. Marija Drėmaitė (leidinio sudarytoja)

 

Leidinio parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba

 

Leidinį parengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

Leidinys parengtas bendradarbiaujant su:

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu

ICOMOS Lietuvos nacionaliniu komitetu

VšĮ "Architektūros fondas"

 

Dėkojame už finansinę paramą rengiant tarptautinį seminarą „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“:

Lietuvos mokslo tarybai

Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos

ALF 05
VILNIAUS ISTORINIO CENTRO APSAUGOS RAIDA IR VERTINIMAI / RENGIAMA
picture
UNESCO Pasaulio paveldas Lietuvoje, Eglės Skačkauskaitės piešinys, 2014

2014 m. sukako 20 metų nuo Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šia proga Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu surengė tarptautinį seminarą  „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“, skirtą aktualizuoti Vilniaus istorinio centro ir Kernavės archeologinės vietovės naujausius paveldosauginius tyrimus, teorinius vertinimo aspektus ir vietovių vadybos problematiką pasauliniame kontekste.

Seminaras, skirtas Vilniaus istoriniam centrui įvyko VU Senato posėdžių salėje 2014-05-09. Seminaro tema - Vilniaus istorinio centro, pasaulio paveldo vietovės mokslinių tyrimų integravimas tarptautinio dokumento "Istorinis urbanistinis kraštovaizdis" (2011 m.) kontekste, skatinant istorinio miesto kaip integralios visumos suvokimą ir vertinimą. Šia tema įvadinį kviestinį pranešimą perskaitė Joseph King (ICCROM). 2005 m. J. Kingas dalyvavo rengiant Vilniaus senamiesčio išsaugojimo ir atgaivinimo patirties 1995–2005 m. studiją. Pranešimuose Lietuvos mokslininkai ir paveldosaugos specialistai (architektės Irena Kliobavičiūtė ir Giedrė Filipavičienė, architektė, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė Marija Nemunienė, VU Istorijos fakulteto doktorantai Viktorija Kurienė, Karolis Kučiauskas, Viltė Janušauskaitė) aptarė istorinių senamiesčių ir konkrečiai Vilniaus istorinio centro apsaugos ir valdymo problematiką, mokslinių tyrimų integravimą į paveldosaugos procesus. Vakarinę kviestinę paskaitą skaitė žymiausias šiuolaikinis paveldo istorikas ir teoretikas prof. Jukka Jokilehto.

Šis leidinys apibendrina ir praplečia seminaro medžiagą ir yra skirtas paveldosaugos ir architektūros specialistams bei studentams ir visai Vilniaus senamiesčio istorija ir apsauga besidominčiai visuomenei.

Dr. Marija Drėmaitė (leidinio sudarytoja)

 

Leidinio parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba

 

Leidinį parengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

Leidinys parengtas bendradarbiaujant su:

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu

ICOMOS Lietuvos nacionaliniu komitetu

VšĮ "Architektūros fondas"

 

Dėkojame už finansinę paramą rengiant tarptautinį seminarą „Pasaulio paveldo iššūkiai Lietuvoje: Vilniaus istorinio centro (1994) ir Kernavės archeologinės vietovės (2004) vertinimai/ World Heritage Challenges in Lithuania: Revisiting Vilnius Historical Centre (1994) and Kernavė Archaeological Site (2004)“:

Lietuvos mokslo tarybai

Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos

ALF 05
JUKKA JOKILEHTO / TARPTAUTINĖ RESTAURAVIMO DOKTRINA PASAULIO PAVELDO KONTEKSTE
picture
Prof. Jukka Jokilehto paskaitos Vilniaus universitete metu, Kristinos Tendzegolskaitės nuotr., 2014

PROF. JUKKA JOKILEHTO

TARPTAUTINĖ RESTAURAVIMO DOKTRINA PASAULIO PAVELDO KONTEKSTE / THE INTERNATIONAL CONSERVATION DOCTRINE IN RELATION TO WORLD‘S CULTURAL HERITAGE

 

Ačiū labai, labai džiaugiuosi grįžęs į Vilnių praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo mano pirmojo vizito. Šiandien su jumis kalbėsiu apie tarptautinių doktrinų santykį su pasaulio paveldu. Norėčiau pradėti nuo to, kad kultūrinio paveldo apsauga išsivystė per paskutiniuosius penkis amžius, todėl yra labai įdomu kad šie pokyčiai taip pat sekė modernumo vystymąsi. Taigi, galime teigi, jog modernioji paveldosaugos filosofija iš dalies yra moderni ir ji yra charakterizuojama tam tikrų svarstomų problemų, kurios nebūtinai dalyvauja globaliuoju aspektu. Be abejo, tai yra procesas. Noriu jums parodyti nuotrauką iš Butano, kuris yra vienas iš keturiasdešimt penkių vienuolynų kompleksų. Mano manymu, Butanas yra įdomus, nes tai yra viena iš nedaugelio šalių, išlaikiusių savo tradicijas. Šalis buvo valdoma vienuolių bendruomenės iki 1970 metų. Po 1970 metų valdymą perėmė karalius ir jis tapo konstituciniu valdovu. Sekdami Britų pavyzdžių šalis turėjo parlamentą, kuris tapo renkamu konstituciniu parlamentu. Taigi yra labai įdomu nagrinėti tokias šalis kaip Butanas, kurios greitai perėmė kai kurias tendencijas, taikomas visame pasaulyje. Taip pat noriu paminėti kad prieš trisdešimt metų, Butano karalius galvojo apie šalies vystymąsi (šalis labai maža, joje gyvena tik keli šimtai tūkstančių žmonių), todėl jai yra labai sunku varžytis su likusiu pasauliu daugelyje sričių. Tačiau sritis, kurioje jie gali varžytis – yra laimė. Taigi, jie išrado „nacionalinės laimės“ indekso koncepciją ir dabar tai tapo tarptautiniu mastu pripažintu aspektu; taip pat jie palaipsniui plėtojo paveldosaugos teoriją. Ji buvo plėtojama keturis ar penkis šimtus metų nuo pat šešiolikto amžiaus. Konservavimo/saugojimo teorija yra pamatas norint pripažinti objektą paveldu ir jį pripažinus suprasti, ką konkrečiai reikia saugoti kiekvienu atveju. Norėčiau akcentuoti skirtumą tarp teorijos ir principų, bet prie to mes grįšime vėliau.

UNESCO buvo įkurta 1945 metais, tuo pačiu metu buvo sukurta organizacijos konstitucija. Vienas iš UNESCO tikslų yra išsaugoti pasaulio palikimą, tai reiškia: „palaikyti, padidinti žinių sklaidą: užtikrinant pasaulinio knygų palikimo apsaugą, meno kūrinių, paminklų istorijos ir mokslo palikimo apsaugą bei rekomenduoti suinteresuotoms šalims būtinas tarptautines konvencijas.” Jie taip pat turi užtikrinti objektyvią tiesą užtikrindami: „lygias galimybes visiems gauti išsilavinimą, neribotą objektyvią tiesą, bei nemokamą keitimąsi žiniomis bei idėjomis“. Vėliau UNESCO išplėtojo tarptautinę doktriną, kurioje buvo sakoma kad „Bendro pasaulio žmonijos paveldo“ principas yra filosofinė idėja, kuri reikalauja kritinio peržiūrėjimo (ypač dalis dėl nuosavybės teisių ir kt.) gamtos ir kultūros santykyje. Pagrindiniai žingsniai tarptautinės apsaugos doktrinos vytimesi tęsiasi nuo antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat dvidešimt pirmo amžiaus.

Per šį laikotarpį, išplėtoti paveldosaugos metodai, jie atspindėjo tarptautinėje doktrinoje, kuriai atstovauja UNESCO konvencijos ir rekomendacijos, taip pat kaip chartijoje bei dokumentuose, priimtuose ICOMOS.

Venecijos chartija buvo parengta 1964 metais (šiemet mes švenčiame šios konvencijos penkiasdešimtąsias metines). 1972 metais UNESCO priėmė Pasaulio Paveldo konvenciją ir taip prieš dvidešimt metų UNESCO Tokijuje paminėjo keturiasdešimtąsias metines. Prieš dvidešimt metų, 1994 metais buvo parašyta Naros deklaracija, kuri nustatė dvidešimt naujų kriterijų, pagal kuriuos buvo suprantamas paveldas bei juo rūpinamasi. Visą tai mes turime ir dvidešimt pirmame amžiuje.

Venecijos chartija – tarptautinė chartija skirta monumentų bei vietovių apsaugai ir restauravimui teigia, kad: „būtina, kad principai, kuriais vadovaujamasi siekiant išsaugoti ir restauruoti senovinius pastatus, turi būti vienodai suprantami tarptautiniu mastu, kiekviena šalis turi būti atsakinga už plano taikymą savo šalyje, laikantis savos kultūros ir tradicijų“. Man susidaro įspūdis, kad niekas neskaito šio sakinio, nes visi dažniausiai remiasi Venecijos chartijos principais, bet niekas niekada nebando suprasti, ką jie iš tikro reiškia, todėl skatinu pasistengti labiau. Vienas iš pagrindinių Venecijos chartijos principų teigia, kad norint išsaugoti paminklą yra būtina jį nuolat prižiūrėti.

Visada yra lengviausia išsaugoti monumentą randant jam tinkančią panaudą. Gavau elektroninį laišką iš Ispanijos, kurį man atsiuntė žmogus rašantis magistro darbą paveldosaugos srityje. Jis rašo apie senovines kapavietes ir klausė manęs ar aš sutinku, jeigu jis šioms kapavietėms sukurs naują panaudą – jis norėtų jose įkurti MacDonalds tinklo kavinę ir kitus panašius kioskus, nes jo nuomone, tai būtų socialiai tinkama panauda. Mano atsakymas buvo toks – ši vietovė jau turi socialiai naudingą tikslą – tai yra kapavietė. Mano nuomone, tokie ir panašūs principai dažnai yra klaidingai interpretuojami.

Monumento saugojimas leidžia jį saugoti rėmuose, kurie neišeina iš skalės. Norėčiau pabrėžti, kad atidžiai skaitant, tai yra paprastas dokumentas ir jame yra tik keli puslapiai bei keliolika paragrafų, tačiau jie savyje talpina daugybę svarbių faktų. Dabar daug diskutuojama ar Venecijos chartija vis dar aktuali, ir aš vis dar manau, jog Venecijos chartija yra svarbiausias dokumentas tarptautiniu mastu paveldosaugoje.

Pasaulio paveldo konvencija buvo priimta 1972 metais, joje pirmiausiai teigiama – pažymėtina kad kultūriniam bei gamtos paveldui vis kyla destrukcijos grėsmės; taigi aš nufotografavau labai neseną ardymo pavyzdį. Matote Alecto Sirijoje, prieš ir po sugriovimų. Taip pat konvencijoje sakoma kad, atsižvelgiant į tai, kad bet kokio kultūrinio ar gamtos paveldo objekto nusidėvėjimas ar dingimas sudaro žalingas sąlygas visų pasaulio tautų paveldo nuskurdinimui taip pat turint omenyje, kad kai kurios kultūrinio ar gamtos paveldo dalys yra ypatingai svarbios, todėl turi būti išsaugomos kaip pasaulio paveldo visumos dalis. Todėl buvo priimta ši konvencija, dabar tai yra pasaulio paveldo dalis (profesorius rodo nuotraukas kuriose matomi suniokoti Sirijos pastatai). UNESCO neturi armijos todėl jie negali sustabdyti priešų armijos nuo paveldo niokojimo. Taigi keliamas klausimas dėl konservavimo, jeigu problemos negali būti sprendžiamos armijos pagalba, jos turi būti sprendžiamos švietimo proceso pagalba.

Ankstyvieji Pasaulio paveldo įrašai dažniausiai buvo monumentai bei archeologinės vietovės. Skaidrėje galite matyti monumentų nuotraukas iš Norvegijos, Egipto, Irano. Taigi iš esmės mes matome daugiausiai monumentus – fizinius architektūrinius statinius; tačiau šis požiūris pradėjo lėtai keistis. 1976 metais UNESCO priėmė tarptautinę rekomendaciją šiuolaikinių Istorinių vietovių apsaugojimo bei vaidmens: Istorinės vietovės bei jas supanti aplinka turėtų būti įvertinti kaip nepakeičiamas ir universalus paveldas. Kiekviena istorinė vietovė ir jos aplinka turėtų būti laikoma visuma, kurios balansas ir specifika priklauso nuo ją sudarančių dalių sintezės ir kurioms priklauso tiek žmogaus veikla tiek pastatai, erdvės suformavimas bei aplinka.

Tarp kitko, ši nuotrauka yra iš Provin (viduramžių miestas Prancūzijoje). Jis buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą 2001 metais, ir būtent aš turėjau garbės jį įvertinti. Dirbau su graikų archeologu, kuris teigė, kad miestas nėra vertas būti įtrauktas į sąrašą, nes graikai lygina kiekvieną kandidatą į pasaulio paveldo sąrašą su Atėnų akropoliu. Netgi jeigu prancūzų architektūros vadovas ateitų pas mane ir pasiskųstų jog jie neturi jokių svarbių monumentų, vertų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, mano nuomone, toks ir yra procesas – mes pereiname nuo monumentų iki kažko, ką galime vadinti bendruoju paveldu. Šis procesas vyko nuo 1970 iki 1990 metų. 1992 metais Pasaulio paveldo komitetas priėmė Kultūrinio kraštovaizdžio koncepciją, tuo pačiu metu ši koncepcija buvo priimta ir Europoje. Taigi atsirado platesnis konteksto suvokimas. Žiūrint į šį miestą Prancūzijoje galime pasakyti kad tai yra nuostabus miestas, jeigu jame ieškome ne monumentų bet specifinių komercinių veiklų (pvz. vilnos fabrikas).

ICOMOS iškėlė kitą aspektą, susijusį su istorinėmis urbanistinėmis vietovėmis. 1987 metais „Brasilian Carta de Petropolis“ sakoma, kad miesto istorinės vietovės gali būti suprantamos kaip erdvės, kuriose koncentruojasi miesto kultūriniai produktai. Jie turi būti apriboti išreiškiant jų naudojama verte kaip “kritiški rajonai” negu priešingos miesto neistorinės vietos, nes miestas yra visuminėje istorinėje vienybėje. Kaip socialiai sukurtas kultūrinis reiškinys miestas prideda, o ne atima. Tokiu būdu suformuota erdvė, tampa fiziniu produktyvaus socialinio proceso rezultatu. Jo pakeitimas nėra pateisinamas, jeigu jo sociokultūrinis potencialumas yra nualinamas.

Buvau įtrauktas į diskusijas, kilusias dėl Indijos miesto Ahmadabado įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą. Manau tai įdomus atvejis, nes miestas buvo įkurtas penkioliktame amžiuje, jame pastatytos akmeninės mečetės su dekoruotu eksterjeru. Šie akmeniniai pastatai yra tarptautinės svarbos monumentai kartu su jų buferinėmis zonomis. Nuo 1970 metų UNESCO prisidėjo prie idėjos tyrinėti Ahmadabado miesto saugojimą, teigdami kad mes turime tęsti tradicinius menus bei profesijas. Miestas turi labai įdomiai dekoruotus medinius statinius, tačiau jie nėra saugomi ir nėra pripažinti paveldu. Taigi mes teigiame, kad taip yra dėl to, jog tai nėra vokiečių ar britų miestas, tai yra indų miestas. Jo gatvėse ganosi karvės, ir jis turi savotišką gyvenimo būdą. Problemiška, jog kartais, kai pradedamas saugojimas, autentiškumas išsiplečia.

1992 metais Pasaulio paveldo konvencijai suėjo dvidešimt metų, Leon Preussyer išleido bukletą, kuriame buvo vykdomas ICOMOS įvertinimas: autentiškumo kriterijaus apribojimas, preciziškoje Europos karalystėje yra sunkiau valdomas nei kitose pasaulio srityse. Japonijoje, seniausios šventyklos yra periodiškai atkuriamos identiškos kaip prieš tai buvusioms, jų autentiškumas sujungiamas su funkcionalumu. Be abejo, kai kurios šventyklos perdažomos. Šveicarijoje yra unikalus atvejis – kur vienas pastatas yra periodiškai rekonstruojamas kas dvidešimt metų. Tačiau tai nėra restauracija – tai religinis ritualas. Taigi, mes dažnai kritikuojame kitus, nes jų nepažįstame. Šiaip ar taip, rezultatas buvo 1994 metų Naros konferencija skirta autentiškumui.

Pasaulyje esančio paveldo ir kultūrų įvairovė yra dvasingumo ir intelektualumo šaltinis visai žmonijai. Tai, kaip mes suprantame paveldo vertes, iš dalies priklauso nuo to, kaip informacija apie vertes yra suprantama kaip teisinga bei patikima.

Šiose nuotraukose matote Japonijos šventyklas. Joms yra būdinga tai, kad tai yra grupė senųjų šventyklų, tačiau statydami naujas šventyklas kitoje vietoje, jie išardo senąją šventyklą ir jos medžiagas panaudoja kitų restauravimui. Šis procesas trunka dvidešimt metų, toje pačioje vietovėje gali būti kelios šventyklos kurios yra renovuojamos vienu metu. Įdomu tai, kad ši vietovė niekada nepriklausys Pasaulio paveldo sąrašui. Kitas pavyzdys - Nigerijoje Osun – Osogbo šventojoje girioje (ji yra įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą) nėra jokių šventyklų, tai tiesiog yra šventa vieta. Taigi, galima daryti išvadą, jog per paskutiniuosius metus pasikeitė požiūris į tai, ką galime laikyti paveldu. Suvokta, kad paveldas tai nėra tik akmuo ar plyta, paveldą reikia matyti plačiau.

Norėčiau paklausti, kad yra autentiškumas? Autentiškumas yra pagrįstas pirmuoju šaltiniu, tikras, nekeliantis abejonių. Nereikia autentiškumo painioti su verte. Vertė yra mokymosi procesų rezultatų tapatumas. Be abejo, yra galima išmokti vertinti autentišką netgi ne autentišką vietovę, bet tai jau visai kitas procesas.

 

 

 

Norėčiau atkreipti dėmesį į atkūrimą. Matote keturias nuotraukas: pirmoje Tito arką Romoje XVIII a. Antrojoje – Bahla pilį, toliau – Kijevo miestą, kuris buvo sunaikintas II pasaulinio karo metu, bei Bagrati katedrą (Gruzija). Šiais laikais, Tito arka tapo moderniojo konservavimo simboliu (iš jos mokomės kaip atlikti restauravimą) tačiau neturėtume pamiršti, kad tai yra rekonstrukcija. Bahla pilis prieš kelis metus buvo atkurta kaip Pasaulio Paveldui priklausanti vietovė (dokumentuose daugiau kalbama apie didelio prekybos centro įkūrimą, o ne apie pačias rekonstrukcijos detales). Sofijos Katedra Kijeve yra svarbus Pasaulio Paveldo sąrašo objektas ir jis buvo visiškai atkurtas po Antrojo Pasaulinio karo sugriovimų. Atkūrimas niekada nebuvo problema, dėl kurios objektas negali būti įtrauktas į sąrašą. Pažvelgus į Bagrati katedros nuotrauką, galime matyti, kad kai kurie akmenys pažymėti tamsia spalva, kiti pilka, o likę – balti. Taip yra parodomi istorinių laikotarpių sluoksniai. Tamsiausias sluoksnis reiškia išlikusius originalius akmenis, prieš rekonstrukciją. Atkūrimas prasidėjo 1951 metais, o šviesiai pilka spalva pažymėti akmenys rodo kokį lygį rekonstrukcija pasiekė iki 1994 metų, kai pastatas buvo įrašytas į Pasaulio Paveldo sąrašą (pagal IV kriterijų – pastato tipas). Tais pačiais metais ICOMOS paskelbė savo sprendimą dėl pastato – jis visiškai autentiškas. 2012 metais Bagrati religinė bendruomenė ir bažnyčia norėjo tęsti rekonstrukciją, bet ICOMOS nesutiko. Abi šalys surengė susitikimą UNESCO, buvo pasiektas susitarimas kad tolimesnė rekonstrukcija yra įmanoma, tačiau tam Gruzijos valdžia turėtų parengti išsaugojimo planą (dėl biurokratinių problemų planas taip ir nepasiekė UNESCO). Taip pat vyravo nuomonė, kad dėl rekonstrukcijų pastatas visiškai prarado savo autentiškumą. Aš nesvarstysiu, ar tai yra tiesa ar ne, tačiau noriu pabrėžti, kad kiekviena rekonstrukcija yra skirtinga ir yra vykdoma dėl skirtingų tikslų. Tai yra labai didelis iššūkis, paaiškinti kurios rekonstrukcijos yra priimtinos, o kada atkuriant pastatą yra prarandamas jo autentiškumas ir vertės.

Galime teigti, kad prieš Naros dokumentą iki 1990 metų paveldosaugoje prioritetas buvo suteikiamas išskirtiniams monumentams, taip pat dėmesys koncertuotas individualiems monumentams ir vietovėms, materialumui ir estetikai. Po Naros dokumento, jau vyrauja požiūris į visumą, yra atsižvelgiama į kontekstą, orientuojamasi į procesus, į paveldosaugą įtraukiama ir bendruomenė, paveldosauga tampa dinamiškesnė. Taigi kai kurie profesionalai vis dar balansuoja kontekste iki Naros ir po Naros dokumento.

Koks yra saugomos teritorijos apibrėžimas? Kraštovaizdis? Kultūrinis kraštovaizdis? Istorinis miesto kraštovaizdis? Europos kraštovaizdžio konvencija kalba apie pokyčius kraštovaizdžio apsaugoje bei jo projektavime. Tai, kaip suvokiate kraštovaizdį, priklauso tik nuo jūsų. Jeigu nagrinėjate kultūrinį kraštovaizdį, tai turite gilintis į jo istoriją, tada jis tampa labiau archeologiniu. Kultūriniai ir archeologiniai sluoksniai tampa labai svarbūs, nagrinėjat kraštovaizdį. Taigi neužtenka tik suvokti, yra būtina atlikti kompetentingus tyrimus. Lietuvoje, ieškodami tinkamų vadybos metodų, turite atsakyti į klausimą – ką jūs norite padaryti? Atsakysite, kad norite valdyti saugomus objektus, bet taip pat turite nepamiršti ir tų objektų/vietovių, kurios nėra saugomos, bei pagal visas moralės normas elgtis tiek su vietovėmis tiek su jas supančia aplinka. Tam reikia išanalizuoti vietovės pažeidžiamumą bei sukurti teisingus metodus, kurie išspręstų kylančius sunkumus.

 

Trumpai papasakosiu apie kultūrinį Italijos kraštovaizdį - Val d‘Orcia. Yra labai svarbu įtraukti bendruomenę, gyvenančią toje teritorijoje į visus klausimus, susijusius su kultūrinio kraštovaizdžio ateitimi, žmonės turi jį pažinti ir suprasti. Todėl Val d‘Orcia yra puikus pavyzdys – valdymo procesą pradėjo ne vyriausybė, o žmonės. Jie pateikė paraišką, norėdami gauti vyriausybės pripažinimą, kuri pasiūlė objektą įrašyti į Pasaulio Paveldo sąrašą.

Apsauga ir vadyba - visi objektai, patekę į Pasaulio Paveldo Sąrašą turi turėti tinkamą ilgalaikę įstatyminę, reguliavimo, nustatytą ir/ar tradicinę apsaugą ir vadybą, kuri garantuoja jų apsaugą. Profesorius rodo industrinio kraštovaizdžio nuotrauką – ją čia įdėjau norėdamas parodyti, kad monumentų yra ir paprastame industriniame kraštovaizdyje, jie nebūtinai gražūs, tačiau vis tiek tai yra industrinis kraštovaizdis. Taigi mūsų požiūris į kraštovaizdį prasiplėtė – jau turime ir industrinius kraštovaizdžius. Kalbėdami apie pasaulio paveldą, dažnai kyla Pasaulio Paveldo vientisumo/integralumo problema. Paminėsiu tris integralumo aspektus(idėja kilo tyrinėjant gamtos paveldą, nes turime atsižvelgti ir į gyvūnus ar augalus, kuriems yra būtina erdvė, kad galėtų išlikti). Taigi funkcinis vientisumas yra būtinas, nes jis mums leidžia pažinti vietos struktūra. Taigi vaizdinis integralumas svarbus yra istorinės evoliucijos vietovėje pripažinimui. Be jo kraštovaizdis nebūtų laikomas paveldu.

Įsivaizduokite tris trikampius: vienas iš jų žymi Pasaulio paveldą (jis turi griežtas taisykles kaip reikia elgtis su šiuo paveldu), antrasis trikampis žymi buferines zonas – jos yra privalomai nustatomos Pasaulio Paveldo objektams, šioms zonoms dar trūksta tinkamos apsaugos ir jų kontrolės mechanizmų. Trečiasis trikampis – plačiausias – tai yra paveldą ir jo buferines zonas supanti aplinka. Taigi dabar jau matome, kad galutiniame taške mes turime valdyti tiek Pasaulio Paveldo objektus, su jam priklausančiomis buferinėmis zonomis bei visa jį supančia aplinka, nepamirštant platesnio konteksto. Jeigu nekreipsime dėmesio į kontekstą, tai negalėsime vykdyti paveldosaugos proceso.

 

Įdomumo dėlei paminėsiu Harar Jugol miestą Etiopijoje. Jis yra Pasaulio Paveldo objektas, turintis labai paprastą miesto struktūrą. Šio miesto atveju, gali pamatyti paveldą tik žinodamas kontekstą. Kontekstas yra matomas per kultūrines tradicijas - išlikęs tradicinis žemės ūkis. Specialistai susidurs su problemomis, nes miestas auga ir keičiasi, kartu keičiasi jo tradicijos, taigi reikės iš naujo svarstyti kaip traktuoti paveldą.

1994 metų Naros dokumentas iškėlė klausimą dėl kultūrinės įvairovės. 2001 metų UNESO Visuotinėje Kultūrinės Įvairovės deklaracijoje buvo skelbiama – patvirtinama kad kultūra turėtų būti rūpinamasi kaip grupe savitų dvasinių, materialinių, intelektualinių bei emocinių visuomenės ar socialinės grupės bruožų. Kultūra apima literatūrą, gyvenimo būdą, mokėjimą gyventi kartu, vertybių sistemą, tradicijas ir tikėjimą. Trumpai tariant, tai reiškia kad mes suprantame kultūros plėtrą.

2005 metų konvencijoje dėl Kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo yra teigiama:

  • žinant, kad kultūrų įvairovė sukuria turtingą ir įvairiapusį pasaulį, kuriame daugėja pasirinkimo galimybių, ugdomi žmonių gebėjimai ir žmogiškosios vertybės, ir kad dėl šių priežasčių kultūrų įvairovė yra pagrindinis bendruomenių, tautų bei valstybių darnaus vystymosi akstinas

  • pripažįstant tradicinių žinių, kaip materialinės ir nematerialinės gerovės šaltinio, ypač vietinių tautų žinių sistemų, svarbą, jų teigiamą poveikį darniam vystymuisi bei poreikį juos tinkamai apsaugoti ir skatinti

Kultūrinė raiška yra apibrėžiama kaip - asmenų, grupių ir visuomenių sukurtos bei kultūrinį turinį turinčios raiškos formos.

 

Jau rodžiau nuotrauką iš Graz miesto Austrijoje, bet noriu atkreipti jūsų dėmesį kad 1999 metais jis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą, dėl harmoningo koegzistavimo kartu su pastatais priklausančiais kitoms epochoms (jis nebuvo įtrauktas į sąrašą dėl savo įvairovės).

Taigi Graz miesto Meno muziejus „Draugiškas ateivis“ buvo pastatytas šiame kontekste kaip kultūrinė erdvė. Šių laikų architektai linkę manyti, kad architektūra turi atspindėti įvairovę.

 

Liverpulio miestas buvo įtrauktas į Pasaulio Paveldo sąrašą dėl trijų įspūdingų aukštų pastatų. Aš pats buvau atsakingas už jų įvertinimą ir įtraukimą. Diskusijos kilo kai buvo pasiūlyta šalia statyti ir ketvirtą pastatą – dangoraižį (kuris užgožtų paveldo objektus). Britų delegacija sutiko nestatyti ketvirtojo dangoraižio ir tada objektas buvo įrašytas į sąrašą. Tačiau jau dabar mes turime daugybę aukštų pastatų išsirikiavusių šalia Pasaulio Paveldo objekto, taigi jo likimas sąraše dar neaiškus.

Sugrįžkime prie filosofijos. Martin Heidegger (1889 – 1976) yra pasakęs kad – „Meno kūrinio esmė yra kūrybinio proceso padarinys, išreikštas menininko, kuris „sukuria pasaulį“. Henri Bergson (1907) pasakė, jog “Gyvenimas yra tendencija, o tendencijos esmė yra vystytis pluošto formoje, sukurtame jo paties augimo, išskiriant kryptis, tarp kurių yra padalytas impulsas“. Bet tuo pačiu metu tai nustato trukmę, trukmė įsikūnija į istoriją, kurioje mes gyvename. Taigi istorija integruojasi į visas kūrimo problemas. Mes, kaip žmonės, įkūnijame savo istoriją. Vilniaus miestas taip pat turi savo istoriją, todėl net jeigu jūs įtraukiate naują faktą, jūs turite nepamiršti konteksto.

2004 metais, minint dešimtąsias Naros konvencijos metines Japonijoje, buvo iškeltas pasiūlymas integruoti klausimą dėl 2003 metų Nematerialaus Paveldo konvencijos. Bet rezultatas buvo toks, kad žmonės nusprendė, kad nematerialus kultūrinis paveldas nuolat keičiasi, ir todėl jis nėra autentiškas.

Kyla klausimas, ar objektą pripažįstant paveldu reikia atsižvelgti į jo neapibrėžtumą? Tai galioja tiek materialiajam, tiek nematerialiajam paveldui – nematerialusis kultūrinis paveldas turi savo neapibrėžtumą. Vienas švedų muzikologas svarstė apie Brauno muziką: jeigu šiais laikais atkuriame ją kompiuterio pagalba, tai nebėra jo muzika. Mano manymu, tai vis dar jo muzika, ji yra perdirbta, tačiau autoriumi išlieka Braunas.

Jeigu pažvelgsime į 2003 metų nematerialiojo kultūrinio paveldo konvenciją, joje teigiama: Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Šioje Konvencijoje aptariamas tik toks nematerialus kultūros paveldas, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvaraus vystymosi reikalavimais. Pasaulio Paveldo konvencijoje (1972 m.) nagrinėja paveldo vertes iš antropologinio bei etnologinio požiūrio taško.

Neseniai, Faro Taryboje dėl Europos valdymo (konvencijoje dėl Kultūros Paveldo vertės visuomenei) buvo nuspręsta, kad Kultūrinis paveldas yra grupė išteklių, paveldėtų iš praeities, kurią žmonės identifikuoja, nepriklausomai nuo nuosavybės, kaip besiplėtojančias vertes, tikėjimą, žinias ir tradicijas. Paveldas negali egzistuoti be paveldo bendruomenės. Paveldo bendruomenei priklauso žmonės, kurie visuomenėje vertina specifinius kultūrinio paveldo aspektus, siekdami išsaugoti bei perduoti paveldą ateinančioms kartoms. Visi žmonės turi suvokti kad jie yra atsakingi ne tik už savo kultūrinį paveldą bei ir už kitų kultūrų bei visuomenių palikimą.

2012 metais Kijote mes šventėme Pasaulio Paveldo konvencijos keturiasdešimtmetį. Bendruomenės turėtų rengti specialias iniciatyvas, kurių metu skleistų žinias apie paveldą, padėtų suvokti paveldosaugos procesus, formuotų paveldosaugai reikalingus įgūdžius bei kurtų programas, padedančias žmonėms suprasti paveldą. Bendruomenė turėtų būti įtraukta į paveldo valdymą, saugojimą, taip pat reikia atkreipti jos dėmesį, kad yra labai svarbu sumažinti dėl klimato kaitos paveldui kylančią žalą. Paveldas gali gyvuoti tik jeigu žmonės jį supranta.

Reikia atkreipti dėmesį į turizmo vystymąsi, nes tai yra vienas iš ekonominės naudos šaltinių, bei teikia džiaugsmą vietos bendruomenei, kai jų kultūrą ir paveldą lanko turistai. Doktrinos universalumas reiškia, kad turi būti viena apsaugos teorija, detalizuojanti paveldo metodologiją bei reprezentuojanti žmonijos kultūrinės įvairovės specifiškumą.

Noriu atkreipti dėmesį, kad mes naudojame skirtingus terminus. Pavyzdžiui, JAV mes kalbame apie „historic preservation“( pastangos, kuriomis siekiama išsaugoti, konservuoti ir saugoti pastatus, objektus, peizažus ar kitus istorinės reikšmės eksponatus). Didžiojoje Britanijoje, turime terminą „Heritage conservation“ (susitelkia ties apsauga ir rūpinimusi apčiuopiamu kultūriniu paveldu, apima meno kūrinius, architektūrą, archeologiją, ir muziejaus kolekcijas (taip pat vadinama "saugojimu ir restauracija" ar "išsaugojimu"). Italijoje naudojamas terminas „Restauro“. Noriu pabrėžti jog iš principo visi šie terminai reiškia tą patį.

Esu skaitęs Venecijos chartiją keliomis kalbomis todėl pastebėjau, kad prancūziškame originale sakoma: „Chargées d’un message spirituel du passé, les œuvres monumentales des peuples demeurent dans la vie présente le témoignage vivant de leurs traditions séculaires’’. Angliškame dokumente : Imbued with a message from the past, the historic monuments of generations of people remain to the present day as living witnesses of their age-old traditions”. Mano manymu, jos nesutampa. Norėčiau pasiūlyti į lietuvių kalbą Venecijos chartiją išversti iš prancūziškojo dokumento ir palyginti su vertimu iš anglų kalbos.

Noriu akcentuoti, kad paveldosaugos teorija turėtų būti vertinama kritiškai. Ji neparodo sprendimo būdo, bet nurodo krypti, kuria turi būti vykdomas tyrimas, norint rasti geriausią sprendimą. UNESCO turi „tarptautinių veiksmų skėtį“, kuriame matome Pasaulio paveldą, nematerialųjį paveldą, kultūrinį paveldą ir kt.(tai yra paveldosaugos sudedamosios dalys). Paveldosaugos principai turi remtis teorija, todėl manau galima teigi, kad turime nagrinėti santykį tarp teorijos ir principų. Teorija nagrinėja universalias paveldosaugos problemas, kritiškai vertinant paveldą reikia atsižvelgti į kūrybiškumo bei trukmės kriterijus.

Teoriškai pirmenybė teikiama įvairovei - svarstomos problemos, kurios sutinkamos praktikoje ieškant specifinių paveldo išteklių tipų. Taigi, kai teorija pateikia paveldo problemų sprendimo principus, principai naudojami ieškant geriausio būdo, vykdyti skirtingų paveldo tipų ir skirtingų socialinių kultūrinių kontekstų tyrimus.

Mano manymu, ši tarptautinė doktrina padėjo išsivystyti kultūrinės raiškos įvairovei. UNESCO, ICOMOS ir Venecijos chartija veikia iš vieno požiūrio taško. Taip pat noriu akcentuoti, kad į Venecijos chartiją reikia žiūrėti ne kaip į įstatymą, nes ji yra tiesiog gairės, kurios padeda mąstyti tinkama linkme: perskaičius reikia suprasti bei remtis doktrinos nuostatais.

Ačiū.

 

 

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba

36