Penki vėjai Paryžiuj
Salut!
Jau du mėnesius reziduoju meilės mieste ir esu priverstas įmesti savo sėklą į archfondo blogo dirvonus. Kadangi tikruosius nuotykius pasakoju akis į akį savo bičiuliams prie taurės vyno – čia atskleisiu penkis vėjus, kurie blaškė mane po Paryžių pastaruoju metu.
Kultūra… jei netyčia pastumsi prancūzą – jis tavęs būtinai atsiprašys pirmas. O kadangi varliaėdžiai tokie kultūringi, tai ir kultūrinis gyvenimas kunkuliuoja. Jei Lietuvoje kiekvienas renginys yra gan plačiai išreklamuotas ir žinomas, čia – tenka praleisti valandėlę, kol randi ko ieškai tarp viso srauto parodų, vakarėlių ir koncertų. Smagiausia, kad niekada nežinai kas tavęs laukia už kampo, todėl kartais tiesiog išeini pasivaikščioti be tikslo. Taip radau kelis Jazzo barus, gatvės aktorius, mažas galerijas. Verta žinoti, kad visos ekspozicijos yra nemokamos pirmą mėnesio sekmadienį, bet reikia nusiteikti pasistumdyti su keliais broliais lenkais.
Jammina kas 15 minučių vis naujas kolektyvas
Tuščią Luvrą gali pamatyti nebent nuotraukose
Maistas… Paryžius yra gero maisto sostinė. Ir taškas. Man nesvarbu ką tu skanavai restoranėlyje ant jūros kranto Ispanijos pietuose ar kiek daug esi pabandęs skirtingų virtuvių, o jei skaniausia ką valgei yra cepelinai – geriau net neskaityk.Jei žinai kaip pagaminti bulvių košę – čia tu to nežinai, nes prancūzas į tą pačią košę įtarkuos apelsino, o sultingą mėsą sumaus ant eglės šakelės. Tvirtai sakau – būk atsargus – greit tampi nuodėmingas ir pajunti, kad nebegali be skanėstų. Prancūzas gali visą kelionę metro ginčytis su tautiečiu kurio bagetė yra skanesnė ar laukti kelias valandas eilėje sekmadienį prie savo mėgiamo restorano, nes jam ten skaniausia antiena! Net kasdienių pietų metu visada paklaus kaip norėtum, kad iškeptų mėsą, ar dužo kaip stiklas Crème brûlée viršus. Gelbėja prancūzų kalbos žinios, nes kai pirmą kartą užsisakinėjau steiką – gavau žalią gaspačio. Tuomet į kalbos pamokas pradėjau žiūrėti rimtai.
Žuvies be balto vyno užsisakyti – koktu!
Moterys… J’aime rien, je suis parisien! Aš – paryžietė, man nepatinka niekas! Tik po kelių naktinių pastebėjimų metro grįžtant namo aš supratau, kodėl jos visos suplyšusiomis pėdkelnėmis. Pasirodo, prancūzai labai dėmesingi! Savaitgalio vakarais, ryškiai raudonomis lūpomis ir besiplaikstančiais plaukais, elegantiškai kaukšėdamos kablais jos sunkiai praeina neužkalbintos. Galioja taisyklė – jei žvilgsniai susitinka ilgiau nei 3 sekundes – gali jaustis kiek drąsiau ir bandyti užkalbinti prancūzaitę. Teko gerokai paspoksoti kol išmokau žiūrėti.
3 svajonių per sekundę greičiu
Būstas… Pagal įstatymą – jei nuomojies butą ir nemoki nuomos ar blogai elgiesi – tavęs negali išmesti žiemos metu, nes lauke – šalta! Tu turi teisę rengti triukšmingą vakarėlį iki paryčių ir švęsti gyvenimą be teisės būti nubaustu kartą per mėnesį! Tai tik pora priežasčių, kodėl sutartys su nuomininkais pasirašomos labai atsargiai. Paryžiuje susirasti gyvenamąją vietą labai sunku, todėl padeda iš anksto užmegztos pažintys ir nuostabūs draugai. Solidarumas gelbsti, todėl nepraėjus nei dviems savaitėms po atvykimo – turėjau išsinuomavęs buvusį tarnų kambariuką arsitokratų daugiabutyje.
Nekilnojamą turtą Paryžiuje gali nebent paveldėti
Darbas… Tave skriaudžia, bet myli. Kadangi Prancūzijoje nuskamba socialistinė gaidelė – darbdavys nepaisant tavo pajamų iš Leonardo fondo, moka 430 eurų priimtą minimalią sumą stažuotojui, apmoka pusę transporto išlaidų ir išskiria mėnesinę knygutę kuponų, kurie galioja visuose Paryžiaus restoranuose. Talonus gauna tiek ministrai, tiek jų vairuotojai, skiriasi tik suma patiekalams ir vynui.
Programoje užsibrėžtus tikslus pasiekti nesunku, nes tai beprotiško tempo, didelės konkurencijos ir kietos chebros lizdas. Čia architektūrinis gyvenimas verda! Jei Paryžiuje turi vardą – tau visada bus ką veikti. Plačiau apie savo studijos architektūrinę virtuvę papasakosiu kitame įraše.
Dietmar Feichtinger Architects – Simone-de-Beauvoir pėsčiųjų tiltas per Seną
Iki greito!
