leonardo@archfondas

"Architektūros fondo" dienoraštis apie Leonardo da Vinci programos projektą*

Po pakraščius

Lugane yra daug baseinų.  Tai aktualu ne tik sportuoti linkusiems tičiniečiams (bėgiojantiems asfaltuotais (!) šaligatviais ar spardantiems kamuolį vakare iš tolo šviečiančiuose stadionuose), bet ir vasarą čia suplūstantiems vokiškiems šveicarams. Visą Tičiną (galima pašmakštauti) šveicarai iš kitos Alpių pusės prisijungė, kad būtų kur praleisti vasaros atostogas. Dario Franchini + Partners studijoje, kur dirbu, ruošdami vokiškų šveicarų užsakovams vizualizacijas, būtinai įkomponuojame palmę, geriau ir visą jų miškelį – kartu su mėlynu dangumi, tokios pat spalvos ežeru ir raminančia banguoto horizonto kreive tai tiesiog magiškas kokteilis, pritraukiantis poilsio, saulės ir skanaus maisto ištroškusius šiauriečius.

Baseinas, kuriame buvau šiandien – vasarinis, bet veikia ir žiemą, o kad nebūtų šalta, jam pripučiamas stogas – didžiulė palapinė, įtariu, kad besilaikanti tiesiog dėl šilto oro, nuolat palaikomo viduje. Gaila, kad nepasiėmiau fotokameros, nes vaizdas buvo puikus (žvelgiant iš išorės) – pripūsti pilkos tekstilės kalnai, nupilkėjusių kalnų fone.

Ilgiau gyvendamas viską matai vis kitaip, arba pastebi tai, ko nevertinai pradžioje. Man patinka stebėti  – pastatus, žmones, automobilius, paukščius. Darbe pro vienintelio mano langą, sėdint savo vietoje, matosi „vaizdas“ – t.y. namų tūriai ir tolumoje kalnų keteros. Iš už jų beveik kasdien išsprūstanti saulė keliom valandom priverčia nuleisti įmontuotas žaliuzes, kurios, tokios įmontuotos kartu su langu į sieną, čia yra visuose namuose. Ir visuose aukštuose. Kartais dėl to nukenčia ovalūs aštunto dešimtmečio monolitinių namų langai, nes ir jiems iš išorės prilipdomi žaliuzių šarvai. Tik nuo ko jie saugo stebėtojui liko neaišku.

F7380001

F7380003

 

F7370039

Yra vienas namas Lugane, apie kurį perskaičiau knygoje ir netikėtai suradęs ir atpažinęs labai apsidžiaugiau. Negaliu profesionaliai pateikti namo architekto pavardės, nes knygą jau grąžinau į biblioteką, o čekį, ant kurio užsirašiau pavardę, pamiršęs išmečiau.  Nepasakysiu ir metų, bet turėtų tai būti kažkur tarp 1960 ir 1990-ųjų.  Namas nuostabus, nes po jį galima vaikščioti tarsi po pilį – išorinėmis galerijomis, kurios  nesimetriškai banguoja išlysdamos į lauką ir pasislėpdamos  tamsiose laiptinėse. Betonas ir baltos plytos – toks derinys. Nežinau, kiek pats namas yra meno kūrinys, o kiek jis primena nebaigtus dešimto dešimtmečio silikatinius vienbučius, kurių rūsiai, užkalti langai, betoninės perdangos, neįstiklinos angos ir lodžijos be turėklų vasaromis virsdavo žaidybiniais poligonais. Kita vertus, menas ir apeliuoja dažnai į tai, ką prisimename, į mūsų subjektyvias ir objektyvias asociacijas.  Gal taip ir architektūra. Gal gražiausia tai, ką jau esame matę daug daug kartų (pavyzdžiui, kad ir barokas)?

 

Kaimiškos nedidelio Lugano paribės pilnos įvairiausių nedidelių atradimų – nedidelių, nes aukštųjų pastatų čia nėra, išskyrus berods tris bokštus,  vienas jų – ligoninė, iškelta aukštai kalno atšlaitėje, bet iš niekur nesimatanti, nes vis dėlto yra gana tolokai nuo centro, t. y. nuo ežero. Jau visai nuo jo nutolus, kur miesto (fizinio, nes administracinis tęsiasi dar toli per kaimus ir miestelius) paribiuose želia miškai, teka kalnų upė Cassarate ir auginamos vynuogės, tokiose vietose puiku išeiti pasivaikščioti. Besikeičiantis reljefas apsprendžia ir kelionės dinamiką, ir netikėtus posūkius: ne tarp namų – tarp kalvų. Už vieno tokio posūkio – Cino Zucchi (Čino Cuki) Architetti instaliacija, įvažiuojant į tunelį. Medinių tąšų bangos, pridengiančios nykų aukštomis žolėmis apaugusį šlaitą – taip laiku ir vietoje.

F7380007

F7370002

Vienišas Rino Tami (luganietiško Nasvyčio) bokštas, netoli vandens, lygumoje, bet toliau nuo senamiesčio žvelgia virš saulės visad nušviesto miesto – į kalnus, čia arti, su namais, keliais ir dideliu šviečiančiu užrašu „Bre“ (kalno pavadinimas), į tolimesnius padūmavusius, dar kitus išbalusius nuo žiemos kalnus, į vienišą žalvarinį šv. Lorenco katedros bokštą ir į tame pačiame kalne, bet dar kiek atokiau lyg uola styrantį ligoninės bokštą, pastatytą 1980-taisiais. Iš gelsvo ar nugelsvėjusio betono, o gal gelsvas jis tik nuo šiltos viduržiemio saulės? Pakilo vėjas, kažkoks ūžesys – pakeliu galvą: raudonas sraigtasparnis supasi besileisdamas ant ligoninės stogo.

0 comments
Submit comment