RE/CYCLING BARCELONA
Re/cycling – perdirbimas, antrinis panaudojimas, cikliškumas
Kapinės gyviesiems
Gyventi kukliai ir taupiai Barselonoje įprasta nuo seno. Nuo 1723 iki 1833 Barselonoje (dabartinio senamiesčio ribose) gyventojų padaugėjo 4 kartus (nuo 30 000 iki 120 000). Miestas buvo toks tankus ir suspaustas, kad stogais galėjai nukeliauti nuo vieno gynybinės sienos perimetro krašto iki kito. Gatvės siauros, o vieninteliai neužstatyti plotai – kapinaitės prie bažnyčų. Nebebuvo kur dėtis: visus kapus išklojo akmeniu ir atidavė gyviesiems. Dauguma šiandien senamiestyje esančių aikščių atsirado būtent taip (pagal Manuel de Solà-Morales, Deu lliçons sobre Barcelona – Dešimt pamokų apie Barseloną”).
Plyta prie plytos, lopas ant lopo, sluoksnis po sluoksniu
Senamiestyje nuogos sienos gali išduoti šimtmečius: akmenys, plytos, užmūrytos arkos, iškirsti praėjimai ir stiklinės vitrinos su LED šviesomis. Su istorija miestas gana draugiškai sugyvena. O kartais ir labai stipriai nusispjauna į kelis skirtingų laikmečių sluoksnius. Atsirenka, ką mylėti, o į ką nekreipti dėmesio. Ką pakišti po stiklu, o ką išmatuoti, atbraižyti ir atiduoti požeminiam garažui. Čia visi akmenys nubrūžinti ir sudėvėti, kiekvienas kvadratinis metras svarbus.
Re/inventing
Renovacija dažnai atneša netikėtumų: ar tai būtų 15 amžiaus gyvenvietės liekanos trijų metrų gylyje, ar amžinos raštais išmargintos hidraulinės cemento plytelės ir arkinės lubos. Man teko susidurti su trimis staigmenomis vien šios praktikos metu. Ir tai, ką aš vadinu neliečiama vertybe, ispanai su lengva nostalgija pavadina “atmosfera”. Juk “senovės architektūros” vertės teorija yra gana šviežia, o bent iki 19 amžiaus ekonomika buvo tas veiksnys, kuris lėmė pastato griuvimą ar būtį. Daugiausiai istorijos saugo tie pastatai, kurių savininkai buvo neturtingi ir tiesiog neturėjo galimybės atsinaujinti.
Šiandien – sudėtingiau, o kiekvienas projektas gali ilgai užtrukti. Ką daryti su kelių šimtmečių senumo miesto pėdsakais po Born turgumi, Barselona galvojo ilgiau nei dešimtmetį. Būtent su šiuo projektu teko padirbėti ir man. Praėjusią savaitę stebėjau, kaip 3 metrų gylio duobėje griuvėsiai matuojami ir fotografuojami. Kaip kiekviena sieną laiko bent keletas sutvirtinimų. Kaip nuoširdžiai ir jautriai archeologai subraižo kiekvieną plytą, kad mes galėtume mokytis ir interpretuoti. Tada atvažiuoja salotinėmis uniformomis apsitaisę vyrai su buldozeriu ir viską išgriauna. Nes toje duobėje bus cementinis vazonas. O jame augs medis. Ir prie to medžio ant grindinio dar vienas salotinis vyras klūpės, kol išraižys po žeme tupinčio seno miesto žemėlapį masteliu 1:1.
atsiNAUJinAnti ENERGIJA
Atidengti, nuplauti, nušveisti ir parodyti: visą istoriją is struktūrą. Mieste kalnai pavyzdžių, kaip renovacija gali būti jautri ir tuo pačiu labai aiškiai atskirianti laikotarpius ir potepius. Kaip subtiliai galima pastatyti paminklą istorijai. Ir atiduoti istoriją žmonėms – leisti paliesti ir keisti, bet nepamiršti. Čia dera akmuo su stiklu, metalas su plyta ir keramika: čia galima viską sujungti baltais dažais ir nieko neslėpti. Žinoma, galimybė palikti nuogas sienas lauke, kai jas pigiau ir patogiau izoliuoti iš vidaus – nemažas pliusas. Apskritai privalomas išorinių sienų šildymas – gana nauja koncepcija. Čia namelį ne per seniausiai buvo galima susiręsti iš žabų ir akmenų, o 4 cm keraminės vidinės pertvaros – dar ir dabar standartas. Apie 7 centimetrų izoliacijos sluoksnį kalbama su pagarbos, ne-visai-reikalingų investicijų ir inovacijos prieskoniu. O žiemą šildytis (kai lauke +10) ar šaltuose namuose vaikščioti su laukiniu apavu yra gan normalu. O vat lietuvškoms akims rodos – dar keli centimetrai izoliacijos, saulės kolektoriai ant stogo ir gyventų sau ispanai už dyką ir šiltai kiaurus metus!
Kol kas pasišilti tenka eiti į biblioteką ar muziejų, o nemažai jų – puikios renovacijos. Štai Jums keli mano megstamiausi atnaujinimai: buvusios vandens saugyklos – skaitykla, cemento gamykla – architekto dirbtuvės ir muziejaus renovacija.
Linkėjimai!
