leonardo@archfondas

"Architektūros fondo" dienoraštis apie Leonardo da Vinci programos projektą*

apie Botta

arkitektas: (paišo pastato fasade) pabandykim tokias arkutes, atsikartojančias.
stažuotojas: …m, panašiai kaip Mario Botta?
arkitektas:  … hm, ne, gal nedarykime arkučių. Pabandykime kaip Olgiati (piešia apverstas arkutes). Arba pabandykime ką nors kito…

Vienareikšmiškai garsiausias ir apskritai vienintelis taip plačiai žinomas šiuolaikinis Tičino architektas – Mario Botta. Nors reikšmingiausi jo darbai suprojektuoti praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, bet net ir aštunto – devinto dešimtmečių pastatai, to dar vis senamadiško stiliaus, puikiai žinomi, saugomi ir lankomi. Pavyzdžiui San Gotardo bankas Lugane – vis einant pro jį ir stebint banguotų akmeninių karnizų šešėlius, tokį aštrų šviesotamsos kontrastą fasade atrodo, kad tas pastatas nepajudinamas, ir labiausiai stebina masyvūs akmens luitai, sukabinti taip leingvai ir kaži kaip egzotiškai.

F7380022

Galima vaikščioti po Luganą nuo vieno Bottos pastato prie kito, tiesa, nepamirštant ir kitų puikių tos pokario kartos architektų, kaip pvz. Rino Tami, ypač prisimenamo dėl dar 1939 suprojektuotos švariai gelžbetoninės bibliotekos ant ežero kranto. Ant ežero, bet jau kito, kranto išsiliejęs ir kitas provinciškas miestas – Lokarnas, su savo architekto Livio Vacchini pastatais, tai tikrai nuostabi tičiniečių tradicija, ačiū tam palankioms augančios ekonomikos sąlygoms ir tolygiam gyventojų pasiskirstymui tarp nedidelių miestų, tradicija kurti ir realizuoti pastatus savo mieste. Dar kitas miestas, sostinė Belincona – ryškiai pažymėta Aurelio Galfetti ženklu. Ir visi jie kartais išdrinka kur nors atokiai į mažą Dievo užmirštą Leponto Alpių slėnį ar kalną. Kaip Bottos Santa Maria degli Angeli koplyčią ant Monte Tamaro kalno, kur žemai apačioje driekiasi geležinkelis ir iš nedidelio išsitęsusio miestelio vakare ryškiai spindi prožektoriais nušviestas taškas aukštai ant juodo kalno – koplyčia. Kad ją pasiekti, sezono metu galima užsikelti funikulieriumi, o ne sezono, bet kai dar šviečia saulė ir nėra sniego, galima visą dieną eiti iki jos kalnų keteromis iš Lugano. Tiesa, tuomet pirmiausia pasimato vasaros rogučių trasa, paminklas Marijai, šeimyninio restorano barakas, žaidimų laukas, iškastas tvenkinys su skulptūromis ir galiausiai – koplyčia. Turint laiko, galima surasti rakursą, iš kurio matytųsi tik Botta ir kalnai. Toks gi ir buvo užmanymas.

IMG_0517

Arba vėl kitur – ramiam Lugano priemiestyje, kur netoliese gyveno Hermanas Hese, namas – teatras, simetriškas ir tarsi iškelta galva žvelgiantis nuo kalvos. Lengvas skaidrus stogas dengia atvirus kambarius – laiptinė, terasa, viena, kita, tarsi namas nebūtų tiesiog vieta permiegoti ir pavalgyti, tarsi tai būtų koks muziejus, kuriame pasijustum ypatingai.

IMG_9713

Pagaliau, pačiame Lugano centre – pati žymiausia sankryža Tičine, gal ir visoj Šveicarijoj, su namu ant kurio auga medis. Ir tai net visai nenuostabu, medžiai auga ir ant kitų namų, ir ne tik Šveicarijoj. Bet namas taip šauniai simetriškas, taip ryškiai raudonų plytų, taip puikiai atkartoja Luganui būdingas pirmo aukšto galerijas, kad ir be medžio laimėtų geriausio sankryžos pastato konkursą (jam pirštinę galėtų mesti nebent Šeibokas Gedimino prospekte).

F7370006

Ir visiškai ne į temą – vietinis radijas kartą per savaitę pristato oligarcho Nikolaio ir architekto Renzo nuotykius. Po trumpos įžangos:

Nikolaio: klausyk, ar nupieštum eskizą vilai? Už pusę milijono
architektas: fukt fukt fukt (piešia)
Nikolaio: o, nuostabu! O padarytum dar graesnę dar už pusė milijono?
architektas: fukt fukt fukt“ (piešia)
Nikolaio: o, puiku! O padarytum projektą per savaitę..?
architektas: na, priklauso…
Nikolaio: dar milijoną…

Ir t.t. Kitą sykį Nikolaio kilo nuostabi mintis – visą Tičiną paversti į didelį golfo lauką (gyventojus sukelti po žeme). Nuostabios rytiečių idėjos gyvos ir Šveicarijoje, laimei, neįgyvendinamos, ir laimei, tarp kalnų ir ežerų čia dar yra gerų architektų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

0 comments
Submit comment