Co-living Denmark
Patarąjį mėnesį kasdien rytinei saulei spiginant, nuo greičio, o gal nuo tų trūkstamų 10 minučių miego ašarojant, prasilenkdavau su šimtu veidų… plakatuose. Prieš keletą dienų Kopenhaga išsirinko naują valdžią. Du mėnesius blaškantis po šitą iki šiol nematytą miestą, stebint žmones, pastatus, kuriant žemėlapį mintyse, bandant suprasti kodėl ir kaip, atrasti tai, ko nieks neatrado, jaučiuosi tarsi gyvenčiau mokykloj. Pirma pamoka – politika.
Kopenhaga, skambiai vadinama miestu žmonėms, nemačiusi karų, todėl turi vadovėlinės raidos bruožų. Ji – labai tolygus, policentriškas miestas. Čia pavyzdingai tvarkomos buvusios uosto teritorijos – žaizdos neretam uostamiesčiui – įsisavinami nenaudojami sandėliai (pvz MVRDV silosinės* konversija), o postindustrinė aplinka verčiama į waterfront parkus, harbour baths ar kitaip daniškai pašmaikštaujama. Miestas nuo 50-ųjų turėjęs tikslą plėstis pirštų plano principu (Finger Plan 1947 m.), dabar tarsi skverbiasi į savo paties vidų, aptraukdamas randus nauja oda. Klausimas kyla tik, kodėl būtent Kopenhagai pavyko tapti pavyzdžiu daugeliui (vienu tvariausių ir laimingiausių miestų žemėje).
Vienas siūlo galas, matyt turėtų būti, požiūris į architektūrą. Danijos demokratija viena stabiliausių pasaulyje, kur rinkėjų aktyvumas siekia iki 90% ir net aš, vos spėjus čia įsikurti, turiu teisę balsuoti (ką ten teisę, net ir biuletenį gavau). Su jų neretai vadinama perdėtai rūpestinga ir dėmesinga valdžia jau ir man teko garbė susipažinti. Pastarąjį mėnesį su komanda dirbome prie nemažo master plan’o. Savivaldybė spaudė mus siekti neįtikėtino detalumo, kad įtikintume, jog mūsų dizainas tikrai pasiteisins. 2007-aisiais danai išleido Danish Architecture Policy, kurioje apibrėžė gaires architektūros politikai. Ją laikydami šalies pasididžiavimu, siekia kurti, skambiai išsireiškus, architektūros tautą (Denmark as a nation of architecture), o dokumento esmė – reglamentai turi dirbti kartu su architektūra, o ne prieš ją. Kokybės reikalaujama ne tik visuomeniniu, tačiau ir privačiu lygmeniu, tačiau suteikiama visa laisvė architekto išradingumui. Šių metų pabaigoje turi pasirodyti 2nd edition, bet kol kas siūlau akimis permesti šį.
Antrą siūlo galą būtų galima užčiuopti jų strateginiame planavime. Po antro pasaulinio karo miestus užtvindžius privačių automobilių bangai, danų valdžia turėjo kitą planą – jie uždarė pagrindinę miesto gatvę, ją atiduodami žmonėms. Plano buvo tikslingai laikomasi ir be didelių reklamų, mažinant parkavimo vietų skaičių miesto centre, tiesiami dviračių takai. Kitas ryškiai pasisekęs strateginis planas – prieš penkerius metus baigtas dešimtmetį trukęs integruoto urbanizmo regeneracijos eksperimentas (kiekvienais metais po probleminę teritoriją), kurio taikiniu tapo bendruomenės už miesto centrinės dalies ribų. Noras suvienodinti socialinę padėtį smarkiai imigrantais pilnėjančios Kopenhagos teritorijose, paskatino politikus tęsti šią iniciatyvą – būtent tokiose vietose dygsta naujos bibliotekos, kultūros ar dienos užimtumo centrai, tokiame rajone yra ir žymusis BIG Superkilen skveras. Veiksmas lygus atoveiksmiui, taigi žmogus, jaučiantis rūpestį, pasitikėjimą ir toleranciją, paprastai yra linkęs atsakyti tuo pačiu.
Visa tai sulipdantis dalykas – visuomenės bendrumo jausmas. Žmonės atviri ir pasitikintys. Dviračiais riedant į darbą, su daugybe jų apsikeiti žvilgsniais ar šypsenom, vakarais pusė Kopenhagos avi sportbačius ir okupuoja parkus, o kavinės ir barai springsta nuo žmonių. Viešos erdvės naudojamos nepriklausomai nuo oro, kuris savo bjaurumu čia nė kiek nenusileidžia lietuviškam, o visa aplinka, atrodo, yra tiesiog sutverta gyventi. Gyventi kartu. Visuomenė funkcionuoja tarsi vienas organizmas, todėl sunku atsekti, ar tai tinkamos politikos pasekmė ar atvirkščiai – jos priežastis, tačiau sąsaja pernelyg stipri, kad ją būtų galima ignoruoti. Ir aš sau mintyse visa tai vadinu co-living community. Co-living Copenhagen. Co-living Denmark.
