more or less
Sveiki, mielieji,
štai ir vėl aš su savo rūpesčiais ir džiaugsmais.
Šįkart pasistengsiu trumpai paaiškint, kas man atsitiko ir kodėl vidury praktikos pakeičiau studiją. Kadangi man buvo suteikta ši puiki proga išvykti atlikti praktikos, jaučiu atsakomybę papasakoti apie savo pasikeitimus ir kaip pagaliau jaučiuosi išnaudojanti šią galimybę 100%.
Kadangi apie rimtus dalykus mėgstu šnekėti su humoru, viliuosi, kad mane suprasit.
Bandau palyginti pirmąją studiją – Ensamble, su antrąja – Gonzalo Moure.
(Turbūt būtų sunku surasti dvi tokias priešingas studijas.)
Ensamble – puikiai išsireklamavę, deklaruojantys kūrybiškumą, eksperimentus, dažnai naudojantys galingas konstrukcijas, dirbantys visame pasaulyje ir daug. Puiki vieta pasijust fabriko mašinos sraigtu.
Gonzalo Moure studija savo idealu laiko Mies van der Rohe. Pirmo pokalbio su jais metu buvau paklausta ar norėčiau dalyvauti Mies van der Rohe“ workshop‘e“(liet. dirbtuvėse). Ir man iškart prieš akis išniro šita priešprieša, ‚More is More‘ prieš ‚Less is More‘. Supratau, kad nieko labiau negu tai ir nenoriu.
Jei pirmojoje studijoje savo viršininką matydavau apsikarsčiusį įvairiausiais prietaisais ir rūkantį virš brėžinių tam mažam statybininkų konteinery, kuriame dirbama; tai antrojoje studijoje mano viršininkas dažniausiai su pieštukais rankose, laisvą minutę ar kartu pietaujant pasakoja man apie ispanų architektus, savo požiūrį, lūkesčius ir darbus.
Gonzalo Moure studijoje dažnai eskizuojama ranka, paišoma aplinka, pabrėžiama vietos suvokimo ir įsijautimo svarba. Todėl gavęs pasiūlymą daryti projektą Panamoje, sakė: “Panama! Juokaujat? Na jau ne, aš taip nedirbu…” Ir puikiai tenkinasi Europa.
Ensamble studijoj dažnai bendravimas vyksta skype ar google+ pagalba. Visada jauti, kas čia bosas, ir galų gale supranti, kad neturėtum nė galvot, kad tavo vardą prisimins po trijų mėnesių. Nekeista, kad žmonės čia keičias dažniau nei reiktų keisti dantų šepetėlius* ir nėra nė vieno žmogaus studijoj, kuris negalvoja, kaip iš čia išsikapstyti.
Gonzalo Moure man pirmą dieną nusijuokęs pasakė, kad mes čia kaip maža šeima. Po šitų poros savaičių, galiu pasakyt, kad taip ir jaučiuosi. Ir dar aiškiau nei bet kada jaučiu, kad pasitikėjimas, o ne baimė, suteikia pačią didžiausią motyvaciją.
Pirmojoje studijoje net pietaudavom nusisukę vieni nuo kitų virš savo ‘numylėtų’ kompiuterių. Dabar gaminam kartu ir valgom žiūrėdami ispaniškas žinias, aptardami darbus ar kalbėdami apie tai, kas kam įdomu.
Po pirmų trijų mėnesių jaučiausi kaip apelsinas iš kurio baigia išspaust paskutines sultis, o dabar jaučiu, kad augu, mokydamasi kiekvieną dieną ir norėdama dar.
Jei nebūčiau taip vargus ir jautus, kad žmogiškumas ir darbuotojai Ensamble Studijoje yra paskutinėj vietoj, jei nebūtų iš manęs reikalavę susimokėt už dropbox’ą, jei nebūčiau pykus, kaip jie rodo senos studijos nuotraukas kviesdami žmones dirbti su jais, ir bevaikščiodama per lietų į tualetą už 20 metrų galų gale nebūčiau apsirgus, gal nebūčiau dabar tokia laiminga.
Bet dabar džiaugiuosi susivokus kas man yra svarbu ir kokį darbą norėčiau/nenorėčiau dirbti.
Tas pats ir apie pačią architektūrą. Yra dalykai, kurie blizga iš tolo, bet imi, žmogau, ir darkart susivoki, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Nesakau, kad nereikia “reklaminės” architektūros, tai išties įdomu ir “užkabina”, bet mane dar labiau “kabina” idėja, kaip iš mažiau padaryti daugiau.
O ką labiausiai norėjau pasakyti, tai, kad labai jums linkiu būti ten, kur turėtumėt būti ir jausti, kad einat teisingu keliu.
Ačiū už dėmėsį.
*dantų šepetėlį reiktų keisti kas 3 mėn.
