pietietiški sentimentai
Post-šventiniai mėnesiai skriete praskriejo ir atvijo į Leonardo pabaigą, paskutinįjį savaitgalį paminėjom architektų vakarėlyje su vienu virtuvės šefu būryje, kas buvo visai įdomu mums, bet nežinia kiek jam.
Sentimentams užplūstant (nes rašau jau paskutinįjį praktikos vakarą) sakyčiau, kad kiekvienam šio laikotarpio žingsny daug išmokau. Ne tik darbo ar įgūdžių prasme, tiesiog manau šios praktikos labai svarbi ir kone daugiausiai žmogų, kaip individą, formuojanti, jį šlifuojanti detalė yra glaudus ryšys su kita kultūra: galimybe svetur susitikti panašias vertybes ir interesus turinčius žmonės, mokytis iš jų, bendrauti ir taip tobulėti. Truputį po truputį praveria plačiai užmerktas akytes, argi ne? (na tie kurie prasimerkę, manau supras apie ką aš, o kitiems palinkėčiau būtent to-atsimerkti ir pradėti tą pažintinę kelionę).
Per praktikos laikotarpį ne kartą studijoje buvo diskutuotas klausimas apie sėkmę ir „tinkamą minutę“( the timing). Kiek šie du dalykai yra susieję ir kokią įtaką jie daro žmonių gyvenime. Manau man nusišypsojo sėkmė pažinti šį jaukų ispanų kolektyvą. Jei tai būtų kitas metas-kitas kolektyvas ir nežinia, ką rašyčiau dabar, tačiau šią minutę, negaliu įsivaizduoti geresnės kombinacijos, tad esu jiems labai dėkinga.
Toks sentimentų prasiveržimas, matyt ankstyvo pavasario atpūstas ir pakedentas skatina dar sugrįžti prie pačio Madrido, kaip miesto be aiškaus identiteto…(nes jaučiu, jog šiandien ši sostinė jau mane prisijaukino). Manau dabar suprantu, ką turėjo omeny viena bendradarbė mėgindama man paaiškinti, jog Madridas-tai daugiasluoksnis organizmas, jog jį galima pažinti tik būnant čia ilgesnį laikotarpį, na kad būtent čia ir yra jo veidas. Kiekvienam ši patirtis skirtinga, bet visad daugialypė. Ir tai yra gražu.
Buvo spalvingas pusmetis. Na, o dabar kita kelionė. Susitiksime jau Lietuvoje ar kitoje neatrastoje žemėje.
iliustracija iš ARCOmadrid
