Zoo Londonas
Zoo Londonas
“Beasts of England, beasts of Ireland,
Beasts of every land and clime,
Hearken to my joyful tidings
Of the golden future time.”
George Orwell “Gyvulių ūkis” (angl. “Animal Farm”)
Zoologijos sodą įprasta matyti kaip redukuotą egzotiškos realybės selekciją, importuotą iš svetimų ekosistemų jos gyventojų egzempliorių pavidalais, skirtą enciklopediškai supažindinti su neįprastomis floros ir faunos paletėmis. Šios kolekcijos funkcija – nelygiavertėje saugioje akistatoje susipažinti su kitujybe. Zoologijos sode dislokuoti įvairių kraštų rezidentai savo egzistecija padeda jaunoms sąmonėms atrasti plačiojo pasaulio vaizdinį, bet pažintinė funkcija vykdo ne tik geografinę misiją – rezervuota sodo gyventojų egzistencija dargi supažindina su žmogaus pasaulio modelio konstrukcijomis. Ši įstaiga, kolekcionuojanti laukinius gyvūnus, taikioje sodo sąvokoje kartu talpina disciplinos, segregacijos, represijos, kitoniškumo reikšmes, kurias įvaldyti mokinamas ir yra jų valdomas miesto žmogus. Visuomenei teikiamas spektaklis stebėti žvėriškumą privilegijuotai saugioje distancijoje, o ironiška – ir pati gamta čia apsaugota nuo savo žvėriškumo. Londono zoologijos sodo pasakojime specifiškai svarbi architektūrinė dimensija – nuo pat atidarymo metais jis buvo ne tik laukinės gamtos, bet ir pionieriškos architektūros rezervatu.
1828 metais Decimus Burton savo projektuoto parko vartus atvėrė pastatęs Laikrodžio bokštą (angl. Clocktower), namus Lamoms (angl. Lama House) bei Žirafos namus (angl. Giraffe House). 1914 metais John James Joass sodą papildė Mappin Terasų paviljonu (angl. Mappin Terraces ) – kalnų gyventojams skirta grandioziška ir masyvia dirbtinių kalnu konstrukcija, tuo metu neįprasta topografiškos kalbos architektūra. 1933 metais Berthold Lubetkin čia prakalbo švarios linijos konstruktyvistine tuštumos kalba, sukurdamas Gorilos namus (angl. Gorilla House) ir elitini Pingvinų paviljoną (angl. Penguine Pavillion) – tai vieni pirmųjų modernistinių pastatų Londone. 1964 metais Cedric Price, Lordas Snowdon ir Frank Newby sukonstravo skriejačią Snowdon paukštinę, tapusią pionieriška aliuminio atotampinę konstrukciją (angl. The Snowdon Aviary). 1965 metais Seras Hugh Casson ir Neville Conder sumodeliavo Casson paviljoną (angl. Casson Pavilion) – namus raganosiams ir drambliams, įvardintus zoomorfinio naujojo brutalizmo etikete. Kitoniška daugiakalbė kolekcija garsesniais ir tylesniais pareiškimais saugioje distancijoje nuo įprasto miesto ritmo lyg karantino režime šiame zoologijos sode laukė eilės patekti į Didžiosos Britanijos sostinę – miestas buvo apsaugotas pats nuo savęs.
Mappin Terasų paviljonas (angl. Mappin Terraces )
Pingvinų paviljonas (angl. Penguine Pavillion)
Gorilos namas (angl. Gorilla House)
Snowdon paukštinė (angl. The Snowdon Aviary)
Casson paviljonas (angl. Casson Pavilion)
Kita vertus Londonas niekada nepasižymėjo struktūrine disciplina ir griežtu planavimu. Kaip imperijos sostine jis nuo seno buvo etniškai margas, o būdamas vienos seniausių parlamentarinių valstybių sostine materializavosi ryškiais demokratijos, savivaldos ir savireguliacijos tradicijų principais. Miestas vystėsi urbanistiškai vientisai margas ir įvairus, neapibrėžtas centralizuoto miesto suplanavimo, nes niekad nepriklausė tik monarchijai, o kartu amatininkams, pardavėjams, žemvaldžiams ir bankininkams. To pasekoje miesto audinys suaugo lyg išsibarstęs persiklojančių branduoliu kilimas, kritikų pramintas kaimų miestu (angl. London village). Dar XX amžiaus trečiąjame dešimtmetyje danų urbanistas Steen Eiler Rasmunseen garsioje šio miesto analizėje “London – unique city”– esmine savybe įvardino jo išsibarsčiusį charakterį ir savireguliaciją – be koncentruojančios centraliuotos jėgos; to pasekoje savaiminiu, liaudišku ir paprastu, laisvu nuo absoliutaus miesto planavimo. Bet greta savaiminio kilimo laisvos struktūrinės įvairovės miesto portrete dvilypiškai dominavo monotoniška architekturinė raiška. Miestovaizdžio kalbą vienijo britiškas konservatyvus tradiciškumas. Karališkas Šv. Pauliaus (angl. Saint Paul) arkikatedros etalonas simboliškai apibrėžė vizualinius kanalus, miesto siluetus ir ribinį masteli, Viktorijos (angl. Victorian) ir Jurgio (angl. Georgian) stiliai ir jų pratęsiniai nulėmė kvartalus užpildančias struktūras ir jų paviršius, o tradicija bei britiškas pragmatizmas ir diskretiškas plytinis žodynas formavo monotoniškai smulkų ir atsikartojantį miesto peizažą. Suprantama kultūriniai posūkiai 7 – ajame dešimtmetyje ėme keisti ir konservatyvaus Londono miestovaizdį, o reikšmingą mastą bei pagreitį įgavo XXI amžiaus išvakarėse. Tik išlaisvinus daugialypišką kalbą ir ja plačiu mastu įgarsinus miestą, išsibarsčiusi savaiminė struktura įgavo esamą ištiesų vientisai margą charakterį. Charles Jencks 2012 metais Serpantine galerijos rengtame interviu maratone ‘Londono dialogai’ (‘London Dialogues’) Anglijos sostinę vadina Heteropoliu. Daugiakalbystė rodos tampa Londono ryškiausia etikete.
Čia įdomu grįžti prie Londono zoologijos sodo – pastarasis nustojo architektūriškai eksperimentuoti pačiam miestui tarsi užsikrėtus šia tradicija. Kaip organizmą galima ištirti pažinus jo lastelę, taip ir šio persiklojančių pasakojimų miesto vaizdinį galima butų skaityti per jo Zoologijos soda, į jį žvelgiant kaip į koliažiško miesto įvairovės ir nusistovėjusio babiloniško Londono charakterio analogą. Konservatyvioms disciplinoms patekus į antrą miestovaizdžio planą, šio ojekto sąranga, lyg ironiška replika, atspindi paties miesto esamą modelį. Kita vertus patiriant šiandienos išlaisvėjusią daugiakalbę Londono tapatybę prisimintina, jog visai neseniai šis sodo ūkis koegzistavo lyg miesto esmei priešinga slapta architekturinė laboratorija.
