Lapkričio 29 d., sekmadienį, 11.30 val. kviečiame į  kolektyvinių sodų tyrėjų Mato Šiupšinsko, Rugilės Žadeikytsė ir Indrės Saladžinskaitės ekskursiją „Neformalus urbanizmas: kolektyviniai sodai“.

Kolektyviniai sodai – tai ne tik socialistinio miesto reliktas, bet ir nuolatinės kaitos erdvės. Tai vietos kuriose susipina skirtingi interesai, kaimynystės santykiai, viešumas ir privati kasdienybė. Kolektyvinių sodų išgyvenamos transformacijos pagimdė naują nestandartinę aplinką kurią kviečiame atrasti architektūrinės ekskursijos „Neformalus urbanizmas: kolektyviniai sodai“ metu kartu su kolektyvinių sodų fenomeno tyrėjais Matu Šiupšinsku, Rugile Žadeikyte ir Indre Saladžinskaite.

Praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje atsiradęs kolektyvinių sodų reiškinys netrukus virto masiniu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga susidūrė su keletu iššūkių. Vienas jų – tai nuolatinis maisto produktų stygius, kitas – auganti būtinybė pademonstruoti socializmo kaip dominuojančios ideologijos pranašumus, todėl ryškus kasdienio gyvenimo pagerėjimas buvo neišvengiamas. Nedidelių žemės sklypų padalijimas gyventojams padėjo net tik siekti šių tikslų, bet ir spręsti gyventojų užimtumo bei sveikatingumo problemas. Vis dėl to pagrindinė kolektyvinių sodų funkcija dar Sovietų Sąjungos laikais pradėjo transformuotis. Iš nedidelių sodininkystei skirtų plotų jie ėmė virsti poilsio bei laisvalaikio leidimo zonomis. Vis labiau liberalizuojantys įstatymai vertė gyventojus dar labiau peržengti įsivyravusios standartizacijos ribas. Todėl kolektyvinių sodų transformacijas sovietinėje Lietuvoje galima laikyti ir prasiskverbiančio individualumo apraiškomis, prisidėjusiomis prie kolektyvinės sąmonės irimo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kolektyviniai sodai buvo privatizuoti ir tapo sodų bendrijomis – prasidėjo dar vienas intensyvių pokyčių etapas. Dauguma sodų ilgainiui virto gyvenamaisiais rajonais, savotiška posovietinio miesto „suburbija“ nuolat susiduriančia su buvusių monofunkcinių sodininkystei skirtų teritorijų sukeltomis problemomis. Tiek sodų kūrimosi metu, tiek ir šiandien čia apstu neformalių gyvensenos praktikų, o galbūt net spontaniško urbanizmo. Vienas iš svarbiausių spontaniško urbanizmo bruožų yra neformalumas, arba kitaip – gyvenimas peržiangiant nuosavybės teisių ribas. Neformalumas tai savitas urbanizacijos procesas, logika, kuria remiantis kuriamos ir valdomos skirtingos vertės erdvės. Toks savireguliacinis mechanizmas gimdo “intensyvios emancipacijos zonas” kurių ženklus tikimės išvysti šios ekskursijos metu.

Susitikimo vieta: autobusų stotelė “Salininkų žiedas”

Susitikimo laikas: lapkričio 29d. (sekmadienis) 11 val. 30 min.

Ekskursijos pabaiga: autobusų stotelė “Tiekimo st.”

Ekskursijos trukmė: ~2 val.

Laukiame jūsų – gerai ekskursijai blogo oro nebūna!

Ekskursijų ciklas „ASMENINIS MIESTAS“ – šešioliktojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „EKSKURSIJŲ GALIOS“ dalis. Tai šešios kelionės Vilniuje ir Kaune, kurios vyks savaitgaliais nuo lapkričio 14 d. Ciklo „ASMENINIS MIESTAS“ ekskursijas sieja ne konkreti tema, maršrutai ar formatai. Pagrindinė ciklo ašis – tai intriguojantys ir charizmatiški gidai, jų asmeninis požiūris kitu kampu į savo pasakojimą miestą ir skirtingos jų tapimo ekskursijų režisieriais istorijos.

Architektūros [pokalbių] fondo ciklas „EKSKURSIJŲ GALIOS“ tiria, kas yra ekskursija? Ar tai alternatyvios edukacijos dalis, bendruomenės telkimo įrankis, performansas, manifestas, konceptualus pjūvis ar linija per miestą, protestas, nostalgiška savirealizacija? Kokios yra ekskursijų galios – ar jos pajėgios pakeisti miesto erdvių privatumo ar viešumo, kultūrinio paveldo vertės ar nevertės, reprezentatyviųjų, kasdieninių ir atstumtųjų miesto vietų sampratas, kai kiekvienas gali būti gidu ir viešai pasakoti bei rodyti savo asmeninį miestą? Daugiau apie ciklą galite rasti čia: http://archfondas.lt/lt/pokalbiu. Pokalbių ir ekskursijų ciklą remia Lietuvos kultūros taryba.