BCN
Sveiki!
Rašau iš Barselonos: kalnais apspausto, metro stotelėmis aptaškuoto miesto. Čia gatvės varijuoja nuo pusantro metro iki aštuonių automobilių juostų platumo ir visos kaip susitarusios burzgia, šnypščia ir riaumoja. Šiandien – apie miestą, jo garsus ir judesius.
Virš cemento, akmens ir asfalto sluoksnio plaukia dviračiai, padūkusiai skraido burzgiantys motoroleriai, kuriems, vikriai raitantis tarp baltų juostų, lengva ir greita, o pareigūnai, rodos, daug atlaidesni nei nerangiems automobiliams. Mažiausiai bijoti policijos gali šurmuliuojantys pėstieji. Tėra viena nelaužoma taisyklė – lik gyvas: o raudoni šviesoforai tik perspėja, kada gatvė yra šiek tiek pavojingesnė (vis tik, saugotis yra ko).
Kad ir kaip būtų gera po šilta Viduržemio jūros saule, greičiausiai iš taško A į tašką B nuvyksi metro. Arkiniame tunelyje kaukši kulniukai ir šiugžda besitrinančios kelnės, skamba emocionalūs ispanai ir klykiantys stabdžiai. Metro sistema yra gerai išvystyta ir labai tanki: iki stotelės toli niekada neteks eiti, o visas miestas išraižytas tuneliais.
Jais vaikščiodamas ar girgždančiu eskalatoriumi kildamas link viršutinio žemės sluoksnio, neretai sutiksi muzikantus: elektrinės gitaros, akordeonai, dūdelės; romantiška muzika, ispaniški ritmai ir rokas. Perėjimuose netgi rasi specialiai muzikantams paruoštus “taškus”, kur jie gali pasijungti aparatūrą ir groti praeiviams.
Apskritai miestas yra viena didelė muzikinė dėžutė – atidariusi langą karts nuo karto išgirstu senamiesčio gatvelėje skambančias akordeono melodijas, būgnų maršus, operos solistės repeticijas ir flamenko trypimą. Vėliau muzika virsta įprastu turistų šurmuliu, o svečių čia netrūksta! Žmonės, likus dar geram pusvalandžiui iki Picasso muziejaus atidarymo, pradeda būriuotis prie durų, o muziejaus darbuotojos “formuoja” eilę, kuri driekiasi per visą gatvelę ir nemažėja iki vėlaus vakaro.
Aplink stoviniuojančius turistus klega pilni barai, kavinės, galerijos ir parduotuvėlės. Viskas taupiai, glaudžiai ir šiltai. Ant pilko gaudžiančio akmens: įvairiausių tekstūrų, formų ir atspalvių. O žolės centre gali ir nepamatyti: beje žmonės visai jos nepasiilgsta ir nepasigenda.
Tačiau kaip šie žmonės švenčia savo miestą! Atvykau netikėtai į didžiausio Barselonos keturių dienų festivalio pradžią: muzika, šokiai, šventės, spektakliai. Ispanai švenčių nevengia ir džiaugiasi gyvenimu kiekvienai progai pasitaikius.
Paskutinę festivalio naktį užsidega dangus: šviesų, vandens ir ugnies uždarymo pasirodymas prispaustoje didžiausioje miesto aikštėje. Ir viskas viskas viskas su garsais ir šurmuliu.
Visko ir neišpasakosi: apylinkės, į vieną didelį organizmą susilieję miesteliai, atviros bibliotekos, kuriose šeimos leidžia penktadienio vakarus, (žinoma) Antoni Gaudí, moderni architektūra, aikštės ir ilgos gatvės su kalnais ar jūra horizonte. Neįprastai ilga vasara ir darbo diena. BET!
Šiandien daug vaizdų apie atmosferą, įspūdžius ir žmones, kitą kartą – apie architektūrą ir darbus. Taip, aš tikrai dirbu. Net ir Ispanijoje. (šypt)
Linkėjimai
