Luganas
Vaikščiodamas šiltomis ir žaliomis gatvėmis, pilnomis mersedesų, ferarių, alfa romeo ir kitų, naujausių modelių ir būtinai blizgančių kaip veidrodis automobilių, bet žvalgydamasis aukščiau, žinoma, į pastatus, vis pagalvodavau, kad pernai Architektūros[ekskursijų]fondo organizuotos ekskursijos po sovietmečio modernizmo paveldą įvairiuose Lietuvos miestuose buvo puiki įžanga prieš atvažiuojant čia. Nes jei norėtųsi apibūdinti Lugano miestą, nusakyti ryškiausią jo paliekamą įspūdį, tarčiau (prieš tai išvardinęs visus akivaizdžius, visų suprantamus ir minimus dalykus, tokius, kaip mėlyni kalnai, supantys miestą, ramus ir žėrintis ežeras, prabanga!, palmės ir t.t…) be visų šitų dalykų pasakyčiau, kad Lugano architektūrinis veidas – tai maždaug šešiasdešimtųjų – devyniasdešimtųjų modernizmo (ir jam artimų stilių) pastatų dėlionė. Bet koks tas modernizmas, kokius raktus būtų galima pasiimti, einant į architektūrinį pasivaikščiojimą po kurortiškąjį Luganą – norėtųsi pasidalinti detaliau.
Suprasdamas, kad tekstas apie architektūrą (koks tai vis dėlto sudėtingas žodis) jau turbūt savaime yra nuobodu, pasistengsiu vengti mokslinio pastatų aprašinėjimo, o tam tiesiog papildysiu savo mintis nuotraukomis. Taigi, kad suprasti gausios minėto laikotarpio architektūros radimosi priežastis, reikėtų pažvelgti į krašto istoriją. Visas itališkasis Tičino kantonas ilgai buvo skurdus ir kaimiškas (kaip turbūt ir visa valstiečių įkurta Šveicarijos valstybė). Apie skurstančių tičiniečių statybininkų, architektų ir skulptorių emigraciją į klestinčią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galbūt parašysiu vėliau. Reikalai akmenuotose kalnų ir priekalnių teritorijose ėmė taisytis 1882 metais, išsprogdinus geležinkelio tunelį per Alpes ir taip atvėrus greitą ir saugų susisiekimą su šiauriniais kantonais. Vėliau buvo įgyvendinas strateginis ir brangus žemių drėkinimo projektas, lėmęs žemdirbystės augimą, o 1980 atidarytas San Gotardo autostrados tunelis, dar labiau išlaisvinęs izoliuotą kantoną ir atvėręs kelius vokiškųjų kantonų investicijoms… Ta šveicariška prabanga, atsispindinti itališkų drabužių parduotuvių vitrinose, žėrinčių juodų taksi durelėse ir bankininkų akinių stikluose – pastatuose jos nematyti, ne iš pirmo žvilgsnio. Nebent tokiuose jau beveik post architektūros sidabriniuose, dryžuotuose, kolonomis papuoštuose ir palmių sodais apsodintuose daugiabučiuose. Tas visas vaizdinys pirmiausia sukelia mintis apie Kaliforniją, Floridą – šiltuosius JAV „kantonus“, o vėliau kita mintis perbėga ankstesnę – kiek daug mūsų galvose amerikietiškų vaizdinių, ir kaip mažai Europos.
Modernizmas čia – tikras ir autentiškas kaip kalnai, jo daug, jis toks pats „baisus“ ir toks pats „vienodas“ kaip Lietuvoje (tik medžiagos prabangesnės, pavyzdžiui marmuras), bet ilgiau pameditavus, jis prabyla tarsi poezija. Architektūrologas Roberto Masiero knygoje, kurią skaitau, rašo, kad modernizmas galėtų būti suvokiamas ne kaip forma ar stilius, bet kaip projektas, kuris išbaigiamas tik atsisakant subjektyvumo ir atsiveriant pasauliui. Kitaip sakant, tokia visiška laisvė! Juk čia užčiuopiama pati modernizmo esmė – su ja puikiai dera miestą smelkianti ramybė, platus ir tylus ežero vanduo, minkštas ir šiltas rūkas, pasklindantis gatvėse. Specifiška, kad nėra nieko specifiško, tipiško, nėra būdingo stiliaus, tik modernizmas kaip savotiška išlaisvinimo filosofija, idėja. Gal todėl daug pastatų – nesiekiančių atkreipti dėmesio, nepastebimų, kaip oras. Švarus ir drėgnas. Išskyrus, žinoma, Mario Bottos pastatus, pastarieji visada pastebimi (bet ne akivaizdūs).
„Bet kodėl tie pastatai tokie baisūs..?“ – paklausė viena pažįstama italė fleitininkė. Bandžiau jai paaiškinti, kad nauja architektūra, kaip nauja akademinė muzika – jos klauso tik patys muzikai ir saujelė keistuolių. Bet čia jau vėl kita tema. Nebežinodamas, kaip užbaigti, vėl prisimenu tą pačią knygą ir cituoju du architektu S. Azzolin ir M. Muttin:
„Taigi, konstatuojame bent jau tris faktus: kad reikėjo visai ne daug laiko Tičiną pasiekti ir pervažiuoti, kad jis pasirodė labiau itališkas, nei šveicariškas, ir kad dėmesio verta architektūra jame – ne vien tik Mario Bottos.“
