leonardo@archfondas

"Architektūros fondo" dienoraštis apie Leonardo da Vinci programos projektą*

Pristatymas. Projektas "SAKAU"

2012 metais prasidėjęs projektas juda link pabaigos: visi praktikantai grįžome į Lietuvą, ruošiame kalbas ir galandam liežuvius. Susitiksim jau šį trečiadienį pirmame pokalbyje, kur dalinsimės savo nuotraukomis ir įspūdžiais iš Graikijos, Ispanijos ir Danijos, o po dviejų savaičių prisistatys praktikantai iš Olandjos ir Prancūzijos. Lauksime visų: pažadame vyno taurę (ar plastikinį puodelį) ir nuoširdžius atsakymus į visus klausimus.

...skatyti toliau...

Pagaliau Amsterdame optimistinės orų prognozės! Kol lauke dar nepasidarė visiškai šilta, skubu parašyti naują įrašą, nes nujaučiu, kad vėliau laisvalaikiu sėdėti palinkus prie kompiuterio taps tiesiog nepadoru.

Taigi, šį kartą noriu pasidalinti įspūdžiais iš prieš gerą mėnesį vykusios Archis ir Volume ekskursijos. Kadangi Volume#35 Insert dalies tema buvo struktūralizmas, aplankėme keletą svarbesnių šio stiliaus pastatų Olandijos rytuose.

Pirmas sustojimas – Hermann Hertzberger projektuotas Central Beheer draudimo kompanijos ofisų pastatas Apeldoorn miestelyje.

Central Beheer ofisų pastatas iš aukštai

...skatyti toliau...

roterdamo meskiukai Roterdame, tuščiuose namuose gyvena meškiukai

...skatyti toliau...

1. Architektai ir karučiai

Prancūzų manieras atspindi graži kalba, o kai kurie posakiai turi gilias šaknis. Viena tokių sparnuotų frazių kilo meno mokykloje Beaux-Arts Paryžiuje. XIXa. architektūros studentai gaudavo dienos užduotis, kurias turėdavo gabenti iš savo namų į mokyklą. Kadangi brėžiniai buvo didelio formato, juos veždavo karučiais (charrette). Kaip žinia, visada pritrūkdavo laiko ir dažniausiai paskutinius štrichus jie atlikdavo tiesiog karutyje, naudodami jį kaip stalą, o kartais, tiesiog dirbdavo ant jo negrįždami namo. Ilgainiui frazė être charrette tapo populiari tarp prancūzų ir reiškia, kad per paskutinę minutę reikia padaryti aibę darbų.

images

...skatyti toliau...

Re/cycling – perdirbimas, antrinis panaudojimas, cikliškumas 

 Mūrai

Kapinės gyviesiems

Gyventi kukliai ir taupiai Barselonoje įprasta nuo seno. Nuo 1723 iki 1833 Barselonoje (dabartinio senamiesčio ribose) gyventojų padaugėjo 4 kartus (nuo 30 000 iki 120 000). Miestas buvo toks tankus ir suspaustas, kad stogais galėjai nukeliauti nuo vieno gynybinės sienos perimetro krašto iki kito. Gatvės siauros, o vieninteliai neužstatyti plotai – kapinaitės prie bažnyčų. Nebebuvo kur dėtis: visus kapus išklojo akmeniu ir atidavė gyviesiems. Dauguma šiandien senamiestyje esančių aikščių atsirado būtent taip (pagal Manuel de Solà-Morales, Deu lliçons sobre Barcelona – Dešimt pamokų apie Barseloną”).

...skatyti toliau...