Antras pagal dydį Danijoje, Aarhusas iš tiesų yra labai nedidelis. Talpina viso labo 310 801 gyventojus, prie kurių rugsėjo 9tą prisidėjo dar vienas. Tačiau architektūros ofisų čia knibžda, taip pat veikia Aarhus School of Architecture, kuri be kita ko kraustosi į būsimą naują pastatą menininkų rajone, taip tam pačiam Godsbanen, kur vyksta kūrybinės dirbtuvės, urban vakarėliai ir kitos kultūros ištroškusio jaunimo šėlionės. O danai išties mėgsta šėlti ir tam visuomet suranda progą. Smagiausias dalykas ko gero yra kalėdų vakarienės. Taip, ne vakarienė, o vakarienės, kadangi raguočiai pradeda kalėdauti likus mėnesiui iki švenčių. Kiekvienos savaitės penktadienį su draugais arba giminėm visi susėda prie ilgo stalo ir ragauja, skanauja. Vėliau natūraliai viskas pakrypsta link naktinio miesto malonumų ir pasibaigia rytiniame Makdonalde.
O dienom vaikštau į studiją. SLETH įsikūrusi pačiame miesto centre, ant ribos tarp pramoninės uosto zonos ir senamiesčio. Kaimynystėje, be kita ko labai artimoje, veikia karvių skerdykla. Jos darbo laikas puikiai sutampa su mūsų, tad visa technologinė akustika puikiai pasiekia ausis net pro uždarytas geležines duris. Paprastai turėti veikiančią skerdyklą miesto centre nėra daniška tradicija, tačiau ši yra labai senus laikus menanti įstaiga, kuri po kelių metų žada pakeisti lokaciją.
Vaikščiodamas šiltomis ir žaliomis gatvėmis, pilnomis mersedesų, ferarių, alfa romeo ir kitų, naujausių modelių ir būtinai blizgančių kaip veidrodis automobilių, bet žvalgydamasis aukščiau, žinoma, į pastatus, vis pagalvodavau, kad pernai Architektūros[ekskursijų]fondo organizuotos ekskursijos po sovietmečio modernizmo paveldą įvairiuose Lietuvos miestuose buvo puiki įžanga prieš atvažiuojant čia. Nes jei norėtųsi apibūdinti Lugano miestą, nusakyti ryškiausią jo paliekamą įspūdį, tarčiau (prieš tai išvardinęs visus akivaizdžius, visų suprantamus ir minimus dalykus, tokius, kaip mėlyni kalnai, supantys miestą, ramus ir žėrintis ežeras, prabanga!, palmės ir t.t…) be visų šitų dalykų pasakyčiau, kad Lugano architektūrinis veidas – tai maždaug šešiasdešimtųjų – devyniasdešimtųjų modernizmo (ir jam artimų stilių) pastatų dėlionė. Bet koks tas modernizmas, kokius raktus būtų galima pasiimti, einant į architektūrinį pasivaikščiojimą po kurortiškąjį Luganą – norėtųsi pasidalinti detaliau.